Seimo pirmininkė Irena Degutienė gana griežtai nukirto: besibaigianti Rimantės Šalaševičiūtės kadencija vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus poste bus paskutinė. Iki gruodžio reikės rasti geresnę pamainą penkerius metus dirbusiai teisininkei.

I.Degutienės argumentai skamba įtikinamai – R.Šalaševičiūtė neužtikrino tinkamo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos bendradarbiavimo su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybomis.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – tik viena iš daugelio institucijų, pagal Lietuvos įstatymus turinčių dirbti vaikų labui, ir bene labiausiai nutolusi nuo mažųjų šalies piliečių. Pavyzdžiui, atlikus naujausią (tiesa, paskelbtas 2008-ųjų pradžioje) vaiko teisių apsaugos vykdymo auditą, kurį vykdė Valstybės kontrolė, daugiausia priekaištų turėta ne vaiko teisių apsaugos kontrolierei, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms.

Įdomu ir tai, kad į R.Šalaševičiūtės langus ne vieną akmenį sviedęs Seimas pats vaikais rūpinasi tik formaliai. "Nemanau, kad į šį reikalą turėtų kištis Seimo nariai. Jie juk politikos formuotojai, bet ne specialistai", – neseniai dienraščiui sakė viena aktyviausių vaiko teisių apsaugos kontrolierės kritikių Aurelija Stancikienė. Šiai parlamentarei neatrodė keista tai, kad pačiame Seime nėra komiteto ar bent komisijos, kuri užsiimtų vaikų problemomis. Yra Jaunimo ir sporto reikalų komisija, Sveikatos, Švietimo, mokslo ir kultūros reikalų komitetai, tačiau progos ir būtinybės parlamentarams įvardyti save tiesiog vaikų lobistais nėra. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko vaikų klausimams šiandien lieka formaliai jais besirūpinančiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Gal Lietuvoje nėra ne šeimose gyvenančių vaikų, o mažyliai, dar nepriskiriami jaunimo kategorijai, nelankantys švietimo įstaigų, neturi problemų? Gal visa tai – tik atskirų institucijų darbo baras? Tačiau praėjusios kadencijos Seime egzistavusi Šeimos ir vaiko reikalų komisija, regis, tuščiai laiko neleido. Pažvelgus į jos ataskaitą matyti, kad I.Degutienė ir kiti komisijos nariai dažnai bendravo ir su pačia R.Šalaševičiūte, girdėjo iš jos pastabų apie įstatymų spragas, patys intensyviai vertino teisės aktus, skaitė ne vieną žmonių skundą – žodžiu, aktyviai vykdė parlamentinę kontrolę. Kodėl šio darinio nebeliko naujosios kadencijos parlamente? Matyt, todėl, kad vaikai – ne kaip rinkėjų atžalos, bet tiesiog maži Lietuvos Respublikos gyventojai – politikams neįdomi auditorija ir jais rūpintis neapsimoka.