Būtų gerai dar ir patiems tą prestižą palaikyti. Lietuvos sostinėje net sovietmečiu nebuvo tokio rusakalbio fono, kaip dabar. Žinote, ką tai primena? Sovietų deficito laikais ponios džiaugdavosi „iš po stalo“ gavusios importinės avalynės porą, pirkdavo net numeriu mažesnius batus – kokie tik buvo. Nuospaudas įsitaisydavo, bet kankinosi. Ar ne panašiai elgiamės reguliuodami rusų kalbos srautą? Parduotuvės kasininkė reikalauja kalbėti rusiškai, „Bolto“ vairuotojas nė galvos nepasuka į lietuvišką pasisveikinimą ir tik pagarsina rusišką bumčiką... Kad būtume aptarnaujami savoje šalyje, „avime batus“ atvirkščiai: ne kitataučiams reikia išmokti lietuviškai, o Lietuvos gyventojams – rusiškai.

Dėl ukrainiečių patys renkamės surusėti, bet stebimės rusų psichopatinėmis ambicijomis girdėti savo kalbą visose kaimyninėse valstybėse. Sovietmečiu tam priešinomės, o dabar? Rusų kalba pas mus liejasi laisvai ir nevaržomai. Tik jau ginkdie ištarti kurio nors rusų kūrėjo vardą – tolygu pakišti degtuką po šieno kupeta.

Ypatingajai mūsų tautietei atlikėjai – aklajai pianistei Silvijai Beatričei Petkevičiūtei filharmonijoje nebuvo leista groti Sergejaus Rachmaninovo muzikos, nors ją atlieka patys ukrainiečiai, nors šis žydų tautybės kompozitorius po 1917 m. revoliucijos su šeima pasitraukė nuo bolševikų teroro į Vakarus ir vėliau tapo JAV piliečiu.

O štai prieš dvejus metus pakeitęs pavadinimą Rusų dramos teatras, net ir tapęs Vilniaus senuoju teatru, tebesiūlo kone vien rusakalbį repertuarą. Pavyzdžiui, spektaklis „Tėtis“ pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę, pastatytas lietuvių – režisieriaus Jono Vaitkaus ir vaidmens atlikėjo Vytauto Anužio – vaidinamas… rusiškai.

Kaip mes čia taip pasiklydome savo namuose, kad net valstybinę kalbą po virtuvės suolu pakišome?