Kaip ten bebūtų, nesunku suvokti, kad daugybė žmonių tikrai nėra patenkinti tuo, kas vyksta šalyje: kyšo nusisėdėjimas, rutina, bereikšmės rietenos (kuriam vykti į valdovų tarybą?), plepalai ir susireikšminimas. Ir tas skardinio būgnelio mušinėjimas eksponuojamas taip, tarsi viskas vyksta vardan tos…

Keista stebėti ir tai, kad kai kurie veikėjai pervertina savo paties asmenį ir iš tiesų mano, kad bus išrinkti į tą šitaip įsigeistą postą.

Nesunku suvokti, kad daugybė žmonių tikrai nėra patenkinti tuo, kas vyksta šalyje: kyšo nusisėdėjimas, rutina, bereikšmės rietenos (kuriam vykti į valdovų tarybą?), plepalai ir susireikšminimas.

Kita vertus, kaip kažkada sakydavo L. Donskis, savęs pervertinimas ieškant darbo nėra blogas dalykas, pvz., jei savęs negarbinsi darbindamasis JAV, niekas to kuklumo nesupras.

Na, bet lietuviška natūra atvirkščiai – labiau pakrypusi į savęs neigimą, savivertės raudą ir mušinėjimąsi į krūtinę. Tačiau tik ne mūsų ortopedinėje politikoje. Čia atvirkščiai – dauguma mano esantys verti visko.

Ką gali šalies prezidentas? Formaliai tarsi nieko – žėrėti visų džiaugsmui, nes jis nei biudžeto pinigus žarsto, nei dešrą gali atpiginti.

Vis dėlto anksčiau D. Grybauskaitė parodė, kad tas etatas gali būti ne tik formalus, bet ir daug ką lemiantis. Prezidentės laikais įtakos kėliniuose ji kaip norėjo, taip žaidė su Seimu, o dabar panašiau, kad seimūnai vis kėsinasi žaisti su Prezidentūra.

Iš tiesų tam skrupulingam šiltnamio reiškiniui istoriko aikštėje reikėtų daugiau ryžto, kietumo ir atkaklumo, siekiant ne tobulo įvaizdžio, o rezultatų, kurių dabar rinkėjai neįžvelgia. Nors patarėjų turima tikrai išmanių ir tiksliai vertinančių situaciją, tačiau viskas išskysta siekiuose ne ką nors nuveikti tautos labui, bet sintetinių reitingų klajonėse. Reguliariai mąslia profilio mimika žmonės jau ima nebetikėti. Reikia konkretumo.