Violeta Juodelienė

Prancūzija ir pasaulis atsisveikino su buvusiu Prancūzijos prezidentu Jacques Chiracu. Apie legendinį politiką buvo pasakyta daug gražių žodžių. Dar daugiau jų, tinkančių ne vien konkrečiam asmeniui, bet ir jo bendraamžiams kolegoms, liko nepasakyti. Sulyg kiekvienu J.Chiraco kartos politiko išėjimu mąžta ne tik tų, kurie patys patyrė Antrojo pasaulinio karo nuožmumą, kūrė pokario Europą, bet ir tokių, kuriems išlikti savimi buvo svarbiau, nei laimėti kokiame smulkiame mūšyje. XX a. politikos mamutai žinojo: kelias į politikos olimpą nebūna trumpas, bet jame nėra neįveikiamų kliūčių.

Nepaskelbtame Rusijos ir Ukrainos kare savaitgalį įvyko ypatingas įvykis: abi šalys apsikeitė belaisviais. Šiame kontekste apie Ukrainos (ne)laimėjimą jau buvo pasakyta daug. Prezidentui Volodymyrui Zelenskiui buvo būtinas proveržis, reikėjo bent menkos pergalės, tačiau tokios, apie kurią būtų kalbama ne vien valdžios kabinetuose, bet ir Kijevo ar Odesos gatvėse. Galima tik paantrinti Lietuvos užsienio reikalų ministrui, apgailestavusiam dėl tokios didelės šios pergalės kainos: Maskvai perduotas svarbus liudytojas vadinamojoje MH17 lainerio byloje Volodymyras Cemachas.

Laimei, švietimo strategams nešovė mintis, aklai bekopijuojant kitas šalis ir ilginant mokslo metus, keisti ne jų pabaigos, bet pradžios dieną. Tai, kad naują gyvenimo knygos lapą mūsų vaikai atverčia pirmąją rudens dieną, taip dera prie mums į kraują įaugusios tradicijos gyventi metų laikų ritmu.