Violeta Juodelienė

Nesibaigiančią pasaką su istoriniais ritualais, šimtametės supervalstybės simboliais, princų vestuvėmis ir žemiška kasdienybės idile pasauliui dovanojanti karališkoji Vindzorų šeima šiandien dalijasi savo skausmu.

Naktį pažadintas bet kuris lietuvis be vargo galėtų įvardyti svajones, kurios labiau nei pilietybė ar bendra kalba vienija tautą: laimėti "Euroviziją", aplenkti estus (geriausiai visose srityse) ir tiesiog banaliai būti laimingiems.

Kai esi tik žiūrovas, kuriam teatro pasaulyje skirta erdvė apsiriboja trikampiu drabužinė–salė–bufetas / tualetas, scenos menų gyvenimas atrodo kaip ledkalnis. Gali matyti tik tai, kas parodoma.

Seniai bešėlo tokios aistrų audros, kokios kilo dėl taip ilgai lauktos vakcinos nuo koronaviruso. Argumentų fronto linija perskyrė sutuoktinius, supriešino vaikystės draugus, brolius, tėvus ir vaikus. Sąjungininkais ūmai tapo kitame kontekste jokio bendro intereso neturintys universitetų absolventai ir socialinių paribių atstovai, skirtingų partijų rėmėjai. Sunku prisiminti, kada matėme panašią viešą konfrontaciją. Gal tik anuomet, kai rožių karai kilo dėl klausimo, kas sugriovė kolūkius: Landsbergis ar planinės ekonomikos dėsniai? Prisiminus anuometę atmosferą galima tik džiaugtis, kad karantino apribojimai neleidžia burtis giminėms – gal kraujas užstalėse ir nesilietų, bet testamentai tikrai būtų perrašomi.