Anot Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovės, Klaipėdos rajono gyventojų dydžio piliečių būrys, prieš penkerius metus prieštaravęs, šįkart pritarė iniciatyvai. Deja, pritrūko Šiaulių, Alytaus ir Jonavos, kad ją būtų galima įgyvendinti. Kodėl? Nes vieni nesuprato klausimo, kiti paklausė į geopolitikus pretenduojančio gydytojo. Nes atsarginės pilietybės klausimas liko šiųmetės prezidento rinkimų kampanijos paribiuose. Nes... Nes iš tikrųjų niekam tos atsarginės Lietuvos pilietybės nereikia, o šis klausimas – tik pretekstas su išeivija dirbantiems asmenims pabrėžti savo svarbą? Kas gi prisipažins, kad suklydo, agituoti už gyvybiškai svarbų sprendimą patikėjęs Vilniaus valdininkams (nuo kurių gi bėgo) ir Lietuvoje likusiems giminaičiais, o pats balsavimo dienomis ramiai čilinęs-grilinęs? Na, gerai, nečilinęs-negrilinęs, feisbuke skundęsis, kad laiku negavo balsavimo biuletenių. Šių skundų geografija tokia plati, kad, anot politikos klasikės, tiesiog negali nekilti „įvairių minčių“: ar čia ūmai visos Lietuvos ambasados prarado gebėjimą dirbti, ar šuo pakastas kur nors pakeliui tarp VRK ir išeivių namų durų?

Kaip bebūtų, sutikime: svetur gyvenantys lietuviai iš tiesų pirmiausia reikalingi mums, gyventiems prie Nemuno ar Danės. Jie ir galėtų būti ta atsarginė Lietuva – reali, ne iš Kazio Pakšto vizijų. Tokia, kaip ketvirtis milijono moldavų emigrantų, kurie 2020 m. Majai Sandu garantavo pergalę prezidento rinkimuose ir padovanojo savo šaliai bilietą į Vakarus. Kuri, kaip minios Izraelio rezervistų, mestų svajonių darbus užsienyje ir grįžtų ginti savo šalies. Ar kaip garbingieji XX a. egzilio lietuviai, kuriems amžiais liksime dėkingi už tai, kad iš pradžių pasaulį įtikino pripažinti valstybingumą atkūrusią Lietuvą, vėliau neleido sutikti su jos aneksija ir it brangiausią relikviją išsaugojo nepriklausomos valstybės tradiciją.