Turbūt laiku išvažiavau iš Palangos, nes štai rašytojas Rolandas Rastauskas, kuris po poros dienų vakarojo tame namelyje, kur ir gyvenau, grįžtantis buvo užpultas kažkokių nesugaunamų talibų ir baigėsi jam liūdnokai. Dieną Palanga atrodė saugesnė nei prieš keletą metų, tačiau sutemus, pasirodo, išlenda visokie snargliuoti ereliai ir demonstruoja sportbačiuose suslėptą intelektą. Palangos specifika ta, kad apie juos negali pasakyti nieko, net iš kur kilę. Kaune būtų pagrindo įtarti, kad kauniečiai, tuo tarpu ten – visiškas anonimiškumas.

O lietaus permerktam Kaune trumpai lankėsi daugybė bėgikų irgi šuolininkų, buvo džiaugsmo vietinėms gimnazistėms, nespėjusioms užrašinėti telefonų numerių. Nemačiau, kaip buvo įgyvendinta idėja stadione sutikti visus su viduramžių persirengėliais (kadaise tame pačiame stadione esu matęs itin prastą čempionato atidarymo programą), bet pati idėja nebloga, nors ir neoriginali. Laikraštis rašė, kad sportininkai saujom pirko sargius. Optimistai. Nebent galėjo į juos sukišti iš gimnazisčių gautus telefonų numerius, kad lietuje neperšlaptų. Pačias gimnazistes juk saugo neseniai Seimo priimtas visokių pagundų prevencijos įstatymas, tad belgai su ispanais tegu geriau bėga iškrovos krosus arba eina į neseniai atidarytą privatų erotikos muziejų numirti iš juoko. Reiks nueit pažiūrėti, jei viskas taip, kaip rašė laikraštis ("vaizduojami nuogi kareiviai, besimaudantys upėje, taip pat dailininkų paveikslai"), tai jokios erotikos čia nematau. Apskritai interneto amžiuje atidaryti švelnios erotikos muziejų yra sveikintinas idealizmas.

Vienas labai sveikintinų dalykų vyko Rotušės aikštėje. Turiu galvoje kūrybinių idėjų pristatymo vakarą trenktu pavadinimu "Pecha Kucha". Pasirodo, yra Kaune jaunų žmonių, turinčių kūrybinių idėjų. Pasirodo, yra ir norinčių su tomis idėjomis susipažinti. Nežinia, kur jie šiokiadieniais slepiasi, gal paprasčiausiai trūksta tam pritaikytų viešųjų erdvių. Visas egzistuojančias greit okupuoja tie su intelektu sportbačiuose. O čia še tau – išsyk pasijautė, kad Kaunas yra universitetinis miestas. Kažkokio gaivaus jaunimo sėdinėjo ant suolelių ir Laisvės alėjoje. Du vaikinai su akordeonu ir tūba (!) grojo G. Bregovičiaus melodijas, o trys merginos su gitara dainavo lietuvių liaudies dainas. Ir jokiam čia "Kauną garsinsiančiam" serialui – sau ir mums. Gražiai ir profesionaliai. Labai tiko prie šiltos vasaros dienos.

Tačiau Laisvės alėjos dominantė dabar, žinoma, griaunamas "Merkurijus". Reginys visai šeimai. Veikiantis "Merkurijus" nė iš tolo nebuvo tiek fotografuojamas kaip griaunamas, kauniečiai sieloje tikri dekadentai. "O kas čia vyksta?" – klausia šalia manęs stabtelėję du neiškūs švednorvegai. Taigi žinot, kad pas mus didelė krizė, aiškinu švednorvegams, niekas nieko nebeperka. Tai kam mums tų prekybcentrių, griaunam po truputį, tuoj visą alėją išgriausim, kad tuščios vitrinos akių nebadytų. Nes pažiūrėkit, koks vaizdas pro išgriautą "Merkurijaus" erdvę atsiveria. Žaliakalnio šlaitas! Gražu, gaivu, akį glosto. Abi akis. Visas visas akis.