Paviešintas dar vienas mėgėjiškas ukrainiečių kario egzekucijos vaizdo įrašas – 11 sekundžių, kurios ir vėl sukrėtė pasaulį. Kario tapatybė jau nustatyta – bus įvardyti ir jo žudikai. Nors tokiems nusikaltimams kaip šis senaties terminas negalioja, teisingumo, tikėtina, žudikai nesulauks, kaip kad nesulaukė dešimtys tūkstančių Kremliaus armijos barbarų, sumestų į karo mėsmalę. Tačiau šis įrašas – ne tik dar vienas karo nusikaltimų, kurių Ukrainoje jau suskaičiuota 71 tūkst. ir kurie visi bus ištirti. Šiose sekundėse telpa daug daugiau. Jose – žudynės Katynėje, Červenėje, Rainiuose, raudonarmiečių vykdyti prievartavimai „laisvinamoje“ Vokietijoje ir Mažojoje Lietuvoje, trėmimai į Sibirą, Holodomoras, Ilovaisko spąstai, Buča. Kasetinių šaudmenų prifarširuota raketa „Točka U“, paleista į Kramatorsko stotyje evakuacinio traukinio laukiančių vaikų, mamų ir senelių būrį. Jame – ir toji didžioji rusų kultūra, A. Puškino poezija, kurios negirdėti juk negalėjo net gūdžiausio Rusijos kaimo mokyklą lankęs Rusijos pilietis. Pažadai sunaikinti „iki kūdikio“ ir patologiškas įtūžis, kurį praeiviai Rusijos miestų gatvėse išlieja ukrainiečių, lenkų ir Baltijos tautų link. Jose iškalbingiau nei visuomenės nuomonės apklausose, kuriomis taip nenori tikėti vadinamoji liberalioji rusų opozicija, atsispindi Rusijos gyventojo požiūris į kitus ir žmogų apskritai. Ar jaučiasi kalti dėl šios žeminančios nepažeminto Ukrainos kario žūties vakarietiškų pažiūrų Rusijos piliečiai, per pastaruosius metus saugų prieglobstį radę taip pat ir Lietuvoje, – kiekvieno iš jų asmeninis reikalas. Tačiau, perfrazuojant taiklų publicisto Konstantino Egerto pastebėjimą, šiuo kruvinu mėšlu jie tikrai išsitepę dešimtmečiais į ateitį.