Lietuvos politikoje pirmu smuiku turėtų griežti dvidešimtmečiai, o valdžioje turėtų būti ne vyresni nei 40 metų asmenys. Tokią nuomonę ketvirtadienį išsakė vilniausdiena.lt portalo redakcijoje viešėjęs Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovas dirigentas Donatas Katkus.

Gero politiko portretas

Vilniausdiena.lt forume maestro sakė, kad anksčiau turėjo galimybę įsitvirtinti politikoje, tačiau nusprendė neatsisakyti savo senosios profesijos.

“Aš įsivaizdavau, kad (į politiką - red.past.) turėjo ateiti nauja banga - 20-mečiai, švarūs, dori. Tik jaunimas. Ir dabar esu įsitikinęs, kad mūsų valdžia turi būti ne vyresnė nei 40 metų”, - kalbėjo D.Katkus.

Maestro mintyse turi nusipiešęs ir gero politiko portretą. Jo manymu, tokiam žmogui būtinos mažiausiai keleta savybių.

“Norint eiti į politiką, reikia būti sąžiningu su pačiu savimi. Gali nieko nepadaryti, bet TU darei. Labai blogai, kai žmonės išsibarsto: vienas pamojuoja pirštu, eini ten, kitas pamojuoja, eini ten... Tai tas yra labai blogai. Labai svarbus dalykas - nuolatinis savęs tobulinimas. Miltinis mums įrodinėjo, kad reikia mokintis kalbų”, - savo požiūrį į politiką dėstė D.Katkus.

Favoritą rinkimuose jau turi

Forumo lankytojų paklaustas apie savo patirtį politikoje, maestro prisipažino anksčiau rėmęs konservatorių lyderius Vytautą Landsbergį ir Gediminą Vagnorių, tačiau leido suprasti, kad vėliau konservatoriais nusivylė.

“Buvau politikoje: buvau sąjūdyje, buvau Vilniaus tarybos narys, buvom įkūrę chartiją - pasirašėme už V.Landsbergį ir G.Vagnorių. Labai reikėjo stabilumo. Buvau chartijos tarybos pirmininko pavaduotojas. Turėjome labai “kietą” intelektualų branduolį, tad buvom gana aktyvūs. Turėjome 10 narių frakciją Seime. Tai buvo 1993-1994 metais.. Mes sakėme, kad esame piliečių chartija ir turėjome atstovauti piliečiams. Po kurio laiko mūsų chartija sunyko, nes konservatoriams buvome kaip priedas, nereikalingi”, - kalbėjo D.Katkus.

Savo dabartinių favoritų politikoje maestro neišduoda, tačiau leidžia suprasti jau apsisprendęs už ką balsuos Prezidento rinkimuose. Kas ši asmenybė, D.Katkus nesako.

“Aš nemėgstu sakyti, už ką balsuosiu - manau, jūs nujaučiate”, - šypsodamasis kalbėjo Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovas.

Tačiau paklaustas, kaip vertina “Vilniaus - Europos kultūros sostinės programą” (VEKS), D.Katkus buvo kalbesnis. Jis neslėpė nusivylęs tuo, kaip ši programa įgyvendinama.

“Čia buvo padėti patys pamatai ne tie. Nebuvo žiūrima į Vilnių kaip į kultūros miestą. Buvo kuriama visai atskira programa, kurią kūrė ne meno vadybininkai... Nebuvo galvojama apie dalykines savybes. Problema buvo ta, kad nebuvo sukurta struktūros”, - kalbėjo maestro.

Apie pokalbį su žavinga prancūze

Jis tikino galėjęs pasilikti politikoje, tačiau pasirinkęs orkestrą ir dėl to nesigailintis. Pasakodamas apie savo darbą orkestre D.Katkus sakė, kad per daugybę jo koncertų yra nutikęs ne vienas keistas nutikimas. Tačiau pirmiausiai maestro prakalbo apie susitikimą su žavinga prancūze.

“Mes grojome kartą Paryžiuje prestižinėje salėje. Kadangi mūsų koncertas buvo naujo sezono pradžioje, susirinko Paryžiaus grietinėlė. Laukiu išėjimo, vaikštau po užkulisius, žiūriu - stalas prie pat išėjimo į sceną, o ten sėdi ponia su fantastine aptempta suknele, pradėjome su ja kalbėti angliškai, jos akys žiba tokia ugnimi, taip greitai užmezgėme vidinį kontaktą, paplepėjome apie Lietuvą, tada nusiploviau”, - pasakojimą apie pažintį su nepažįstamąja pradėjo D.Katkus.

Netrukus maestro pridūrė, kad visas įdomumas prasidėjo, kai su bičiuliu jis ėmė šnekučiuotis apie šią moterį. “Savo draugo paklausiau, kas ji tokia, o jis sako, jog tai prancūzų akademijos narė ir sakys kalbą. Draugas sako: o žinai, kiek jai metų? 94! O kalbą ji "liejo" labai sklandžiai”, - prisiminimais dalijosi D.Katkus. 

Maestro atskleidė savo mūzas

Maestro mūzos - kita forumo lankytojus dominusi tema. Atsakydamas į šį klausimą, D.Katkus šelmiškai šypsojosi.

„Tuojau paskaičiuosiu ant pirštų. Kai man buvo dveji metai, aš ją pabučiavau, ji nenorėjo, bet aš vis tiek pabučiavau, bet ji nepravirko”, - prisiminimais apie pirmąją meilę dalijosi maestro.

Netrukus jis ėmė pasakoti ir apie kitas. “Kai aš ėjau pirmosios komunijos, buvo tokia mergaitė ..... Paskui buvo Mari Kariuk - tokia artistė, prieškarinių filmų aktorė. O po jos buvo labai sudėtinga... Buvo Hanka - man ji labai patiko. Kaune. Dabar mano mūza yra mano žmona”, - kalbėjo forumo svečias.

Apie koncertus su šv. Kristoforo orkestru:

Apie VEKS:

Pasakoja linksmą nutikimą: