Maestro Donatas Katkus prisipažįsta: jis yra dviveidis, galintis būti tiek klounu, tiek filosofu. Tačiau apie savo sumanytą Kristupo vasaros festivalį jis kalba rimtai – juk tiek širdies įdėta jį kuriant.

Festivalis šiemet vyks jau septynioliktą kartą. Ar jis kuo nors skirsis nuo iki šiol buvusių?

Kiekvienas koncertas yra kitoks, tad iš dalies galima sakyti, kad viskas bus kitaip. O kalbant apie struktūrą ir principus, jie yra maždaug tokie patys – tai yra vasaros festivalis Vilniaus gyventojams ir jo svečiams. Galvojame ir apie tai, kad dažniausiai bilietai į koncertus būna labai brangūs, o jei kur nors vyksta kas pigesnio, žmonės apie tai nežino. Mūsų festivalis – jau žinomas, pigus, džiaugiamės, kad, pavyzdžiui, į jį gali ateiti ir pensininkai. Jiems tai – labai didelis dalykas, nes daugelis neturi pinigų arba galimybės išvažiuoti iš Vilniaus.

Ar dar pamenate, nuo ko viskas prasidėjo?

Prieš septyniolika metų sugalvojau, kad noriu rengti muzikos festivalius. Iš pradžių galvojau apie Biržus, bet ten infrastruktūra buvo nepatogi, todėl apsisprendžiau rengti Vilniaus festivalį. Tuomet kreipiausi į Vilniaus filharmoniją. Sako, gerai, padėsime. Sales kartais užleisdavo, afišas išspausdino – to mums tuomet labai reikėjo. Aš vienas laksčiau nuo ryto iki nakties ir suorganizavau 40 koncertų.

Prieš "Pepsi colos" direktorių atsiklaupęs maldavau pinigų. Kažkiek davė, bet Filharmonija juos pasiėmė. Muzikantams honorarus mokėdavau už savo pinigus. Jų neturėdavau, todėl tekdavo pasiskolinti. O paskui, kai viskas po truputėlį įsisuko, Filharmonija pasakė, ką čia tas D.Katkus daro, Vilniaus festivalį darysime mes. Tuomet mums neliko nieko kita, kaip jį pervadinti. Kadangi Vilniaus globėjas yra šv. Kristoforas, lietuviškai Kristupas, gimė Kristupo vasaros festivalis.

Šiemet programoje – 51 koncertas. Į kuriuos iš jų planuojate pats nueiti?

Man visa programa labai įdomi. Būtinai eisiu paklausyti grigališkojo choralo, Ispanijos senosios renesansinės muzikos ansamblio. Trečią kartą festivalyje gros Joscho Stephanas, gypsy jazz karalius. Sako, kad jis dabar yra greičiausiai pasaulyje grojantis gitaristas. Po jo pirmojo koncerto Lietuvoje publika vis prašydavo, kad dar kartą jį pakviestume. Daug koncertų, eisiu į visus, kuriuos galėsiu.

Kalbėdami apie muzikos festivalius organizatoriai atsižvelgia į publiką. Pavyzdžiui, Vienoje, sakoma, publika labai išprususi ir reikli. O kaip yra Lietuvoje?

Galiu pasakyti vieną labai paprastą dalyką: Lietuvos publika niekuo nesiskiria nuo Vienos publikos. Tačiau kai tu groji koncertą kur nors Vakarų Europoje, jauti, kad turi kažkokią vertę. O čia mes esame beverčiai. Publika šaukia, rėkia atsistojusi, myli, sutinka gatvėje, bučiuoja, dėkoja, bet iš valdžios atstovų niekas nepasako, kad tai, ką mes darome, yra gerai. Nebent per festivalio atidarymą gali ką nors pasakyti, tuo viskas ir baigiasi. O publiką turime nuostabią.

Per visus šiuos metus koks buvo didžiausias festivalio iššūkis, kuriuo koncertu labiausiai didžiuojatės?

Aš nemėgstu hierarchijos – tas geriausias, o tas ne toks geras. Vienam atrodo taip, kitam kitaip. Čia yra iš tos idiotiškos serijos, kai žurnalistai mėgsta klausti: jei skristumėte į kosmosą, kokią knygą pasiimtumėte. Kam dabar imti knygą, gali pasiimti kompiuterį ir bus visa biblioteka. Kultūroje ir mene nėra tokios hierarchijos, tik komercijoje.

Ar kai prasideda festivalis, pajuntate, kad pasikeičia jūsų gyvenimo ritmas?

Mano – ne. Aš pats dabar nevykdau jokių organizacinių funkcijų. Tai festivalio direktorės darbas. Mano darbas klausytis, žiūrėti, reprezentuoti vieną kitą dalyką. Man tai nesunku, malonumas. Sunkiau dabar, kai kasdien koncertuose su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru vis tenka atlikti skirtingas programas.

Orkestras per tuos metus kiek nors keitėsi ar išliko tie patys žmonės?

Pas mus yra branduolys, o kiti žmonės arba prigyja, arba ne. Dažniausiai ieškome jaunų talentingų žmonių, bet jie pas mus ateina, o paskui išvažiuoja studijuoti kažkur į Vakarus. Ten atsiranda kitų interesų, būna kitos algos, nes mūsų atlyginimai ne tie, kurie galėtų išlaikyti žmones. Matyt, taip daroma specialiai, kad niekas Lietuvoje negrotų geros muzikos.

Kaip motyvuojate muzikantus neišsilakstyti?

Reikia, kad atmosfera orkestre būtų normali. Neturi būti prievartos. Žmonės turi jausti, kad tai yra jų dalykas, jų reikalas, jų orkestras. Šia prasme pas mane visas tas žmonių branduolys labai atsidavęs, entuziastingas. Visi nori groti, visi labai džiaugiasi po gerų koncertų. Koks gali būti didesnis atlygis menininkui nei publikos dėkingumas?

Pinigais tokių dalykų neišmatuosi. Jais tik politikai ir verslininkai viską matuoja, kultūroje šis ekvivalentas netinka. Kiek kainuoja Shakespeare'as? Gal reikia skaičiuoti pagal tai, kiek parduodama knygų? Jų parduodama nedaug, vadinasi, Shakespeare'as blogas. Tokia logika. Čiurlionis tuo labiau nieko nevertas, jį reikia išmesti laukan.

Ar jaučiate, kad orkestras gyvena kaip viena šeima?

Nepasakyčiau, bet to ir nereikia. Kai kurie draugauja labai artimai, visi yra vienas kitam labai draugiški ir palankūs. Bet intymumo ribų peržengimas, manau, nėra geras dalykas. Tu ateini į darbą ir tau jokie kiti dalykai neturi rūpėti, tavo tikslas – muzika. Groti gerai, groti įdomiai. Surasti geriausius interpretacinius sprendimus.

Nebūna taip, kad kolektyvo nariai ateina ir pradeda jums guostis dėl asmeninių bėdų?

Būna, susitinkame, paklausia patarimo. Kiek galiu, padedu, bet į kiekvieno asmeninį gyvenimą neįlįsiu. Nepakalbėsi su kokiu nors durnium, kai jis nori skirtis, ir nieko jam nepasakysi. Čia tokie dalykai, kur niekas iš pašalies nieko negali padaryti. Bet paguosti, palaikyti už rankos stengiuosi. Jei kam kyla bėdų dėl sveikatos, kartu ieškome gydytojų, kurie galėtų padėti. Ta funkcija svarbesnė.

O nepažįstami žmonės dažnai jus gatvėje užkalbina?

Taip, bet žinau, kad čia labai laikinas dalykas, kurį lėmė buvimas televizijoje. Vilniuje retai prieina, nuėjęs į parduotuvę kartais pajunti, kad vis dėlto yra truputėlį kitoks santykis. Bet provincijoje tai yra sunkokas atvejis. Neseniai buvome Šilutėje, išėjau pasivaikščioti, kas antras žmogus sveikinosi. Man malonu. Kas dešimtas prieidavo ir ką nors norėdavo pasakyti, koks aš esu geras. Ir kas dvidešimtas fotografuodavosi. Klausia, ar galima nusifotografuoti.

Sakau, prašau. Paskolinu savo snukį, nelabai išvaizdų, ir jie juo pasinaudoja. Žiūri į fotoaparatą ir klausia, ar pavyko. Visus nuraminu. Sakau: ponia, po trejų metų, kai žiūrėsite į šitą nuotrauką, ilgai galvosite, o kas čia toks stovi? Aš dėl to neturiu jokių iliuzijų.

Gal tas buvimas televizijoje ir nulėmė priekaištus dėl neva "popsinės" kultūros platinimo?

Žinoma, tai daug reiškia. Ne vienas mano kolega manęs klausė, kam man to reikėjo. Bet esu truputį šoumenas, labai mėgstu humorą. Kai vedu koncertus, visada plepu ir kartais pataikau, kad publika labai gerai nusiteikia. Esu improvizatorius: niekada neplanuoju, ką pasakysiu, bet jei pavyksta, būna pačiam labai smagu.

Todėl man smagu būti televizijoje, paplepėti, tuomet aš visiškai negalvoju, kad esu muzikos akademijos profesorius, kuris dėsto kai kurias labai rimtas disciplinas. Petras Geniušas kažkada apie mane pasakė, kad esu labai dvilypis žmogus, iš vienos pusės – klounas, o iš kitos – filosofas, labai gilus ir rimtas. Televizija yra žaidimas, turintis savo taisykles, ir man smagu jį žaisti.

Kristupo vasaros festivalis toks pat įvairialypis kaip ir jūs?

Taip, jame yra daug lengvų vasariškų koncertų, bet yra ir labai rimtos muzikos. Sakykime, sakralinės muzikos koncertų ciklas. Iki šiol prisimenu įspūdžius iš praėjusių festivalių. Sekmadienis, labai karšta, tvanku, miesto gatvės tuščios, o Kazimiero bažnyčia – perpildyta. Tada supratau, kad Vilniuje vasarą tikrai yra daug žmonių, tik jie neturi kur išeiti ir lindi savo butuose.

Ar daug pastebite žmonių, kurie būtų nuolatiniai festivalio lankytojai?

Taip, yra. Seniau grupė senosios išeivijos iš Jungtinių Valstijų atvažiuodavo, Jonas Jurašas su žmona. Du mėnesius vaikščiodavo į kiekvieną koncertą. Iš Vokietijos atvažiuoja žmonės, kurie išsinuomoja butą savaitei ar ilgiau, vaikšto į koncertus, džiaugiasi gražiu miestu, puikiai leidžia laiką. Tai vadinamasis kultūrinis turizmas, kurio Lietuvoje nėra.

Pamenu, kartą koncertavome Suomijoje, bažnyčioje vidury miškų. Atvažiavo du autobusai žiūrovų, iš jų išlipo moterys ilgomis juodomis suknelėmis, briliantiniais vėriniais, vyrai su smokingais – o tai buvo vidurvasaris. Taip jie atvažiavo paklausyti mūsų grojamo W.A.Mozarto "Requiem". Ir jie taip važiuoja beveik per visą Europą, specialiai sudarytu festivalių maršrutu. O pas mus neužsuka, nes niekas tuo nesirūpina.