Tie pasiryžimai iki skausmo girdėti. Ataidi iš sovietinės stovyklos, kai, būdami pionieriai, rikiuotėje rėkdavome: „Visada pasiryžę!“ (Koks nors neklaužada būtinai pasakydavo: „Visada prisimyžę.“) O kai nuskambėdavo „laisvai“ ir kai galėdavome išsiskirstyti, visi pasiryžimai baigdavosi – kas eidavo limonado ir sausainių, kas pasislėpę parūkyti, kas kamuolio paspardyti.

Ir dabar – tarsi anuomet. Praėjusį antradienį Seime buvo galima pasijusti kaip pionierių stovykloje, kai I. Ruginienė, vilkėdama raudona suknele, raportavo apie savo pasiryžimą: „Mano didžiausia svajonė kadencijos pabaigoje atsistoti vėl taip pat prieš jus ir pasakyti, kad kartu galėjome nudirbti labai svarbius darbus. Aš tvirtai pasiryžusi.“

Na, ir puiku. Būrys, ramiai, lygiuot, kairėn, į darbus paskui premjerę, žengte marš! Kairę, kairę, viens, du, trys. Konkrečius darbus dirbt!

Tačiau darbas darbui nelygu. Ir pasiryžimo pobūdis gali būti neaiškus arba tiesiog suktas. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo pasiryžimą būti premjeru, G.Paluckas žadėjo, kad Vyriausybė pasiruošusi mažinti verslo projektus stabdančią biurokratinę naštą. Ir nepasakysi, kad nesumažino. Paskolos sau ir artimiesiems tikrai buvo dalijamos palengvinta tvarka.

Kokių palengvinimų tikėtis iš I. Ruginienės?

Gal klystu, bet ministerijos jau stengiasi pataikyti į miškininkystės studijas baigusios I. Ruginienės taktą. Štai Aplinkos ministerija prieš savaitę paskelbė, kad vienas iš jos darbų prioritetų – „atsigręžti į miškų apsaugą“.

Ar tai nebus dar vienas pasiryžimas įteikti naujajai premjerei pionierišką raportą, kad žygiuoti paskui ją – visada pasiryžę.