Juk partinio įsitinklinimo ir politinės patirties ji turėjo tiek, kad Eltai paskelbus, jog socialinės apsaugos ir darbo ministrė yra reali kandidatė pakeisti G. Palucką Ministrų kabinete, dauguma šią informaciją priėmė gūžčiojant pečiais ir su šypsena. Jei žemė apvali, o akmuo paleistas iš rankos turi nukristi, tai ir premjero pareigos, logiška bei natūralu, turi nutekėti įtakingiems politikams.

I. Ruginienę delegavus į premjeres, nuostabos neslėpė ir savo kailiu politinės gravitacijos neapibrėžtumą patyrę politikai. Kalbėdama apie valdančiosios daugumos formavimo procesą, ekspremjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad „ponia Ruginienė yra ne subjektas, o objektas“.

Konservatorės oponentai suskubo šią frazę interpretuoti kaip esą buvusios premjerės siekį nužmoginti ar net seksistiškai įžeisti naująją Vyriausybės vadovę. Visgi, vargu, ar I. Šimonytė norėjo pasakyti būtent tai. Šiuo atveju, viena politikė kalbėjo apie kitos politikės lokaciją erdvėje. Nepasiduodant Remigijaus Žemaitaičio ir kitų interpretacijoms apie paslėptą seksizmą, pratęskime jos mintį, keliant klausimą: ar I. Ruginienei pavyks tapti įtaką darančiu politiniu subjektu?

Kodėl I. Ruginienė premjerės kelią pradėjo kaip politinis objektas?

Pripažinkime – I. Ruginienė į politines viršūnes iškilo susiklosčius patogioms aplinkybėms. Prasibrauti iki premjero ar kokios kitos svarbios kėdės bet kuriam politikui reikia tinkamų sąlygų. Vieniems pakanka, kad aplinkybės būtų bent daugiau mažiau palankios, ar bent jau nepriešiškos. Kitiems būtinos ekstremaliai patogios sąlygos. Kitaip tariant, reikia loterinės sėkmės.

Kalbant apie I. Ruginienės sėkmę, jai patogios sąlygos socialdemokratų partijoje brendo nuo pat Seimo rinkimų pabaigos. Vilijos Blinkevičiūtės manevras viešai meluoti, kad ji bus premjere, iš esmės tapo pirmąja nugriauta domino kaladėle. Antroji kaladėlė – į premjero kėdę sėdo lyderystę partijoje kartą nesėkmingai testavęsis G. Paluckas. Kaip paaiškėjo, jis neįsivertino visų savo turėtų rizikų.

Prezidento gladiatoriumi vadinto G. Palucko kova arenoje su Andriumi Tapinu ir Šarūnu Černiausku natūraliai išgąsdino su „čekučiais“ reikalų jau turėjusį Mindaugą Sinkevičių. Būtent jo baimė sėsti į G. Palucko vietą arba strategiška kantrybė atvėrė duris I. Ruginienei. Juk Juozo Oleko nominacija į premjerus reikštų ir pasikeitusį balansą partijoje. Balansą, kuris buvo kuriamas tos pačios V. Blinkevičiūtės ir to paties kantraus, bet ne skrupulingai atsargaus, G. Palucko.

Taigi, I. Ruginienė čia atsiranda ne kaip politinis subjektas, reiškiantis ir formuojantis erdvę aplink save, bet kaip objektas, kuris gali išlaikyti status quo ramybę itin mėgstančiai V. Blinkevičiūtei. Todėl susiduria ne J. Oleko patirtis ir kompetencijos prieš I. Ruginienės patirtį ir kompetencijas, ne J. Oleko partinis įdirbis prieš I. Ruginienės įdirbį, bet status quo poreikis prieš, galbūt, naują tendenciją partijoje. Galiausiai tai, kad ne I. Ruginienės lyderystė per se atvedė ją į pareigas, rodo dar keli momentai: mįslinga Eugenijaus Sabučio istorija prezidiume (socialdemokratai iki šiol šneka, kad iki žinutės apie suteiktą specialiojo liudytojo statusą jis buvo favoritas vidiniuose rinkimuose) ir natūrali I. Ruginienės nuostaba išgirdus, jog į premjerus labai rimtai svarstoma jos pavardė. Juk subjektai patys susikuria situacijas ir erdvę savo manevrams bei norimoms pozicijoms.

Pirmieji I. Ruginienės politinio subjektiškumo ženklai?

Tačiau, ar I. Šimonytės žodžiai, kad I. Ruginienė yra objektas, o ne subjektas turi ilgą galiojimo terminą? Juk Rimanto Šadžiaus patraukimas iš pareigų gali būti ženklas, kad naujoji ministrė pirmininkė stengiasi nebūti tik stebėtoja, kad ji deda pastangas virsti subjektu.

Apibendrinant savo įžvalgas stebint politinį lauką bei jo užkulisius, tokią prielaidą galiu daryti. Dar iki socialdemokratų prezidiumo, nutarusio dėl naujos premjerės, kairiosios partijos viduje kalbėta, kad nors R. Šadžius ir nervina, bet surasti kažką geresnio už jį šiuo metu – sunku. Kitaip tariant, šis finansų ministras reikalingas ne dėl meilės, bet dėl išskaičiavimo. Taip pat svarstyta, kad R. Šadžius galėtų būti tam tikru balansu, stipriai į kairę pasinešusiai premjerei. Galiausiai, teko girdėti neformaliai kalbant, kad finansų ministrą sieks išlaikyti tam tikri įtakingi socialdemokratų ratai ir tas pats J. Olekas.

Šių diskusijų fone – manau, kad tai teigiu visai pagrįstai – I. Ruginienė pati niekada nebandė įsivaizduoti darbo su kolega iš Finansų ministerijos. Nei laukiant premjerę išrinksiančio prezidiumo, nei po jo. Tai, kad pakeisti nuomonės apie R. Šadžių nepadėjo partijos kolegos, o tokių buvo ir iš ją pačią rėmusios stovyklos, rodo, kad suformuotame politiniame objekte po truputį bręsta subjekto daigai. I. Ruginienė, ignoruodama jai rodomus džentelmeniškus R. Šadžiaus reveransus ir galimai dalies partiečių nuomonę, pademonstravo, kad turi noro būti žaidėja šalia šachmatų lentos, o ne figūra ant jos.

Laukia kova dėl subjekto statuso

Ar R. Šadžiui ištartas sudie yra ženklas, kad gimusi kaip politinis objektas I. Ruginienė taps aktyviu subjektu? Galbūt. Todėl, ar naujoji premjerė liks objektu, ar taps subjektu, pamatysime iš artimiausiu metu vyksiančių politinių strestestų.

Galima paminėti kelis. Pavyzdžiui, reikėtų stebėti santykius su „Nemuno aušra“ ir kitais naujaisiais koalicijos partneriais. Ar I. Ruginienė bus reiklesnė R. Žemaitaičio išsišokimams, ar sugebės šiuo klausimu išlipti iš G. Palucko „nesureikšminkim“ rato? Taip pat šiame kontekste paminėčiau „aušriečių“ itin proteguojamą raginimą išpirkti ketvirtadalį „Ignitis grupės“ akcijų.

Opozicija jau dabar sako jaučianti nerimą, kai, jų teigimu, paskirtoji premjerė kone pirmuoju savo darbu įvardijo šį siekį. Juk tai „Nemuno aušros“ svajonė, sako liberalų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen, tarsi siūlydama mintį, kad būsima Vyriausybės vadovė gali būti instrumentu „aušriečiams“. Net jei premjerės intencija dėl „Ignitis“ savarankiška, reikia suprasti, kad tai, kaip viskas gali atrodyti, yra ne mažiau svarbu nei iš tikrųjų yra. O ypač tada, kai sprendimų argumentai nėra itin aiškūs. Šį neaiškumą, bet jau politiniai oponentai tikrai  išnaudos akcentuojant I. Ruginienės objektiškumą.

I. Ruginienės, kaip politinio subjekto, kontūrų ryškumui įtakos, panašu, turės ir santykiai su Prezidentūra. Ar susiformuos subordinacinių santykių, ar lygiaverčių partnerių vaizdinys, ar I. Ruginienė bus linkusi nusileisti dėl siekių, kuriais pati šventai tiki? Žinoma, aštresni santykiai su Prezidentūra neturėtų būti siekiamybė, bet politiniame lauke ginčas ir yra ženklas, kad subjektas sąveikauja su subjektu, o ne objektu.

I. Ruginienės politinio subjektiškumo ar objektiškumo lygį veikiausiai rodys ir socialdemokratų lygmuo. Tapusi premjere I. Ruginienė bent jau teoriškai turi kortas tapti formalia partijos V. Blinkevičiūte – realia pirmininke. Iš esmės, I. Ruginienė gali susikurti ir, skirtingai nei I. Šimonytė, pasinaudoti galimybe perimti partijos, ją delegavusios į premjeres, vairą.

Be abejo, subjektiškumą nebūtinai rodys tai, ar ji pretenduos tapti politine vedle ir sudarys konkurenciją M. Sinkevičiui. Kur kas svarbiau tai, ar I. Ruginienė pati formuos aplink save socialdemokratų kadrų aplinką, ar, visgi, aplinka, siekdama savo tikslų, suksis ir spaus I. Ruginienę.

Daug įdomių ir neabejotinai permainingų bei dviprasmiškų dalykų laukia. Gal po kokių 9 mėnesių pamatysime – objekto ar subjekto funkcijas politiniame lauke įgauna I. Ruginienė.