Apie raitelį ir žirgą

Skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis savo naujausioje knygoje "Penki aidinimai – penkios galimybės" (Kaunas: Meno parkas, 2019) rašo, kad mylimiausias jo tėvo (taip pat skulptoriaus Roberto Antinio) gyvūnas buvo žirgas: "Žirgas, išvystas televizoriaus ekrane ar pievoje, visą gyvenimą jam buvo nepaprastas įvykis! Net sakydavo: skulptorius ir skulptūra – tai yra raitelis ir žirgas. Skulptorius-raitelis valdo formą, mąstymą – arklį."

Prisiminiau šią vietą apie žirgo ir raitelio santykį, kai įvairūs pastarųjų dienų įvykiai ir komentarai vėl atgaivino viešumoje diskusijas apie paminklus, apie jų formą ir prasmę. Nuo JAV protestų prieš rasizmą iki Vilniaus Lukiškių aikštės – visame pasaulyje memorialų tema yra stipriai įelektrinusi viešąją erdvę. Bet nepriklausomai nuo įvykių, kiekviena forma reikalauja apmąstymo ir refleksijos, net ir labai tradicinė bei nusistovėjusi (pvz., kaip mūsų žinomiausia žirgo ir raitelio skulptūra).

Kalbant apie memorialinius paminklus, esminis yra atminties, kurios išraiška, įamžinimu ar perdavimu jis yra užsiėmęs, klausimas. Kaip toks kūrinys medijuoja atmintį? Ar prasmingas toks memorialas, kuris, anot Kaune prieš kelis metus viešėjusio žinomo memorialų tyrinėtojo profesoriaus Jameso Youngo, perima iš žiūrovo visą atminties atsakomybę ir jos darbą?

Įvairūs paminklų tyrinėtojai ir praktikai (J.Youngas, Jochenas Gerzas, Josephine Shaya ir kt.) teigia, kad tradiciniai (figūratyviniai ir realistiniai) istorinius įvykius įamžinantys paminklai sukuria uždaros, nekintančios, baigtinės praeities iliuziją. Apeliuodami į universalumą šie statiniai siekia įtvirtinti konkrečius, apibrėžtus atminties naratyvus, būtent dėl to tokia skulptūra per amžius (nuo antikos laikų) yra ypač mėgstama autoritarinių režimų. Pasak tyrėjų, tokių paminklų galia kyla ne iš jų grožio ar paties jų atminimo objekto, bet iš visuomenės noro įsisavinti ir susitapatinti su tais diskursais ir iliuzijomis, kurias vieni ar kiti paminklai išreiškia.

Dominuojančios jėgos inicijuotas paminklo nukėlimas paskui save meta įtartiną šešėlį, niekad negali žinoti, kas šiame šešėlyje slepiasi ir, galbūt, siekia užimti senojo stabo vietą.

Siekdami sustingusios, tiesioginės atminties išraiškos, uždarydami atmintį realistinio paminklo paviršiuje, kūrėjai visuomet rizikuoja, nes atmintis niekuomet nėra sustingusi ir nejudanti. Paminklo prasmę sukuria ne vien skulptorius, bet ir žiūrovai, kurie su laiku prideda kūrėjo ar užsakovo nenumatytų prasmių. Kiekviena nauja karta peržiūri savo santykį su kolektyvine praeitimi. Tai vyksta šiandien JAV, kur per protestus prieš rasizmą yra prasidėjęs masinis Amerikos Valstijų konfederatų realistinių skulptūrų nukėlimo procesas. Arba, pvz., Petro Cvirkos skulptūra Vilniuje taip pat yra praeities naratyvo neatitikimo dabarčiai atvejis. Šio paminklo forma, ideologiškai suformuotas didingumas neatitinka mūsų atminties, to, ką mes jau apie šį rašytoją žinome ir suvokiame.

Bet nereikėtų manyti, kad prieštaringo paminklo nukėlimas išsprendžia visas problemas ir, juo labiau, problemiškos erdvės klausimą. Nukėlimas erdvę atveria užmarščiai (kas nėra taip blogai) arba naujoms galimybėms ir ideologinėms pagundoms. Politinis, dominuojančios jėgos inicijuotas paminklo nukėlimas paskui save meta įtartiną šešėlį, niekad negali žinoti, kas šiame šešėlyje slepiasi ir, galbūt, siekia užimti senojo stabo vietą.

Šiandien akivaizdi savitai atmintį medijuojančių, atviros formos memorialų stoka miestuose. Pvz., Kaune pastaruoju metu populiariausia paminklų forma tapo vadinami skulptūriniai akcentai. Tariamai miestą puošiantys, o iš tikrųjų verčiantys jį turistiniu disneilendu jie gerai atskleidžia dar vieną su paminklais susijusią dimensiją – turizmo ir monumentalumo ryšį. Menotyrininkas Borisas Groysas teigia, kad paminklai mieste glaudžiai susiję su turizmu, dar daugiau, jog pats turizmas šiuos paminklus ir sukūrė: "Būtent turizmas įpaminklina miestą: praeinančio turisto žvilgsnis sklandų, nepaliaujamai kintantį miesto gyvenimą paverčia monumentaliu amžinybės įvaizdžiu. Augantis turizmo mastas pagreitina monumentalizacijos procesą." Pasak B.Groyso, turistas ieško vietinės tapatybės; erdvė jo žvilgsnyje yra kažkas, kam trūksta istorijos, kas yra amžina, kas visada buvo toje vietoje ir liks, kaip yra ir jo atvykimo dieną, "nes turistas negali sekti miesto istorinės transformacijos, jo virsmo". Turistinis žvilgsnis monumentalizuoja ir suabsoliutina viską, kas patenka į jo ribas, o miestas prisitaiko prie šio stingdančio turisto žvilgsnio.

Kaip priešingybė visa ko monumentalizavimui yra paminklai, kurie nesiekia įteigti ir įtvirtinti, uždaryti atminties akmenyje, atmeta didaktiką. Nepriklausomos Lietuvos memorialų kontekste ypač išsiskiria Roberto Antinio memorialinis paminklas Romui Kalantai "Aukos laukas" (architektas Saulius Juškys, 2002) Kaune. Paminklas yra plokščias, horizontalus ir jis nėra figūratyvinis. Jis nėra realistinis, nevaizduoja herojaus, kaip dažnai yra įprasta.

Prasminga: R. Antinio sukurtas memorialas R. Kalantai „Aukos laukas“ – objekto, įženklinančio atmintį, o ne praeivių regos lauką primityviai dirginančio objekto pavyzdys. T. Raginos nuotr.

R.Antinis ne tik išsaugojo autentišką vietą su visais čia augusiais medžiais, bet ir prie jos prisiderino, įsiliejo į ją, šios istorinės svarbios vietos beveik nekeisdamas. Horizontalus paminklas neužgožia erdvės, kuri turi daug vertikalių akcentų. Skulptoriui buvo svarbu ne tik pastatyti kažkokį naują statinį, paminklą tradicine prasme, bet ir, kad būtų išsaugota autentiška vieta, kurioje įvyko tragiška R.Kalantos auka. Pasak skulptoriaus, kūrinio tarsi turėjo nebūti – nes čia svarbi pati žemė, kurioje įvyko R.Kalantos susideginimas. Šis memorialas yra tarsi sudegęs istorijos puslapis arba sudegusi žemė. Kūrinyje svarbus yra neapčiuopiamumas, nes ne visi praeiviai iškart pastebi šį objektą, nors jis matomoje vietoje, turi istorinį kontekstą ir pagal mastelį užima gana didelį plotą. Memorialas R.Kalantai "Aukos laukas" neužgožia idėjos ar įvykio ir yra atviras įvairioms sampratoms.

Žiūrovas čia priverstas suvokti, kad už atmintį jis atsakingas pats ir ieškoti jos turi savyje, o ne išorėje.

Kažin kodėl žmonės / žiūrovai iki šiol taip bijo tokių atvirų, daug minčių suteikiančių paminklų? Ir kažin ar tokį paminklą kas nors Kaune pastatytų šiandien? Savo laiku vykę protestai ir parašų rinkimai, siekiant R.Antinio paminklą R.Kalantai pašalinti, o jo vietoje pastatyti "tinkamą-aukštą-paminklą", labai primena šiandienę Lukiškių memorialo, skirto kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui, situaciją (šio memorialo konkursas jau įvykęs, nugalėtojas paskelbtas, bet įgyvendinimas vis dar pakibęs ore).

R.Kalantos memorialas primena kai kuriuos XX a. devintajame dešimtmetyje pradėtus statyti neįprastus savo forma paminklus, vadinamuosius anti-paminklus, kai nutraukiamas bet koks ryšys su didingumą ir herojiškumą propaguojančia realistine vaizdavimo tradicija. Jo forma siekia išreikšti, o ne paslėpti atsiradusią nebūtį, tuštumą, žaizdą, ji skatina žiūrovo įsitraukimą, dalyvavimą, apmatymą. Tokie paminklai dažnai jų kūrėjų (Maya Lin, Horsto Hoheiselio, J.Gerzo ir kt.) apibūdinami kaip memorialai, kur svarbi, o kartais ir vienintelė vertikali forma yra ne skulptūra, o pats atminties atėjęs ieškoti žmogus. Žiūrovas čia priverstas suvokti, kad už atmintį jis atsakingas pats ir ieškoti jos turi savyje, o ne išorėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Om

Om portretas
Geras straipsnis ir geras pirmas jam pateiktas komentaras. Mėgstu perskaitęs susimąstyti...

Du skirtingi dalykai

Du skirtingi dalykai portretas
Ponas Genevičius yra teisus kaip skulptorius, bet klysta kaip LT patriotas ir pilietis. Kodėl? Atsakymas labai paprastas paminklas turėtų tarnauti visuomenei ir pakylėti eilinį žmogų (dažnai ne kažin ką susigaudantį mene) iki išganingos sampratos apie valstybės istoriją, jos asmenybių nuveiktų darbų svarbą. Žiūrovas ieškantis savyje atminties, turi pirmiausias būti išsilavinęs ir istorijoje susigaudantis žmogus. Didžioji dalis žiūrovų yra paprasti žmonės, kurie kad ir kaip sakytum "skaito skulprūrą akimis" o ne įgytais diplomais. Tai kas yra regėjimo lauke turi išliekamąją vertę. Tuo tikslu ir satomi paminklai. Antinio skulptūra vertinga ir labiau suprantama intelektualams, bet kas ir ko ieško ant žemės? Daug metų nežinojau kad tokia yra. Negyvenu Kaune. Štai jums ir atsakymas. Jis slypi žmogaus fiziologijoje. Pakeliame akis aukštyn į mamos ištiestą ranką, nes ji mums yra deivė, pakeliame akis į mylimą žmogų nes jo akys yra aukščiau maniškių. Skulptūros stovi ant pjedestalo.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Švietimo reforma pagal Simpsonus
    Švietimo reforma pagal Simpsonus

    Pradėsiu nuo pokyčio, kurio beveik nepastebėjome ar nesureikšminome. Mūsų gyvenime pasirodė animacinis serialas "Simpsonai". Dalį vaikų laisvalaikio kasdienybės užvaldė šokiruojantys siužetai, kurių suaugusieji niekada nema...

    1
  • Dieveniškių kilpa
    Dieveniškių kilpa

    Vakar šalies abiturientai laikė valstybinį geografijos brandos egzaminą. Reikia tikėtis, kad bent jau šitie pusketvirto tūkstančio Lietuvos dvyliktokų tikrai žino, kur yra Dieveniškių kilpa, kreivė, narplė, mūkla, anka ar tiesi...

  • Sensacijų laukti neverta
    Sensacijų laukti neverta

    Šiandien Ženevoje vykstantis JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas jau jo išvakarėse pavadintas istoriniu. Ne tik dėl galimybės apslopinti susikaupusį tarpusavio santykių erzelį – šia prasme abiejų šalių istorijoje b...

    1
  • Ruoškite pinigines
    Ruoškite pinigines

    Lietuviškai valdžios pasiteisinimas dėl milijardinės dujų operacijos "Independence" (angl.) skambėjo "Nepriklausomybė". Energetinė nepriklausomybė. Ir, deja, ji jau baigiasi nuo liepos 1-osios. Dujų kainas driokstelės auk&s...

    3
  • Pabučiuok lovoje šuniuką
    Pabučiuok lovoje šuniuką

    Galimybių pasas buvo tokia pat kvailystė kaip užmojis organizuoti gėjų paradą Kaune. Visoje ES galios žaliasis sertifikatas, ir galimybių pasas teliks tik prisiminimas apie dar vieną krizės valdymo darbų imitaciją. Galėjo geriau mikrobangėje pa&s...

    14
  • Ar tikrai prie ruso buvo geriau?
    Ar tikrai prie ruso buvo geriau?

    Ką jums primena traukinio dundesys? Kelionę į sostinę? Ar kur nors atostogų? ...

    22
  • Erodo raudų siena
    Erodo raudų siena

    Kas yra palestiniečiai, dėl kurių kančių priešais televizijos kameras dieną ir naktį nesiliauja raudoję demokratiškų ir autoritarinių valstybių politikai? Kas šie žmonės, kurių vargai geba vienodai prislėgti ir Romos katalik...

    3
  • Pasakos naivuoliams
    Pasakos naivuoliams

    Šiandien Romos olimpiniame stadione Italijos ir Turkijos rinktinės pradės XVI Europos futbolo čempionatą. Šventę, kurios Senojo žemyno aistruoliai laukė visą penkmetį. ...

    2
  • Hibridinis darbo modelis: aukso viduriukas?
    Hibridinis darbo modelis: aukso viduriukas?

    Nuo birželio 1-osios Vyriausybei šiek tiek atlaisvinus karantino suvaržymus darbui iš biurų, taip pat prasidėjus masinei vakcinacijai, vis daugiau žmonių nusprendžia grįžti į biurus. Tačiau tokia pati dalis jų nori likti ir namie. Tai...

  • Antausis prezidentui
    Antausis prezidentui

    Prancūzijos prezidentui E.Macronui šią savaitę lankantis šalies pietryčiuose, vienas vyras, užuot padavęs jam ranką, skėlė antausį. Jaunasis prancūzų lyderis savo kailiu patyrė juodąją demokratijos pusę ir didžiosios politikos ka...

    2
Daugiau straipsnių