Quantcast

Virtualybės tironija

Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip tame pokalbyje vadino J. Mekas, pletkus.

Žymusis Amerikos lietuvis ilgiau nei 10 minučių įrodinėjo, kad gandai yra labai rimtas reiškinys. Netgi buvo pasakyta, kad apie gandus Kauno universitete būtų galima dėstyti studijų dalyką, kurio paskaitų metu studentai pusę metų mokytųsi skirti gandus nuo tikrovės ir patys juos kurti. Juokais paprašytas sukurti gandą, J. Mekas prisiminė anuomet dar gyvą lietuvių poetą Sigitą Gedą, kuris savo asmenine ir kūrybine pozicija nuosekliai ir stipriai siejosi su jotvingiška tapatybe. Taigi, buvo juokais paklausta, ar tik nėra S. Geda jotvingių šnipas, siekiantis, kad jotvingių žemės – pietvakarių Lietuva – atsiskirtų nuo ką tik atkurtos mūsų valstybės. Juokas taip ir liktų komizmo apraiška, jei šis gandas šiandien neskambėtų kaip beveik visuotinių melagienų amžiaus pranašystė, kita vertus, primenanti, kokią galią beveik visais laikais turėjo netikros žinios ir naujienos.

Mūsų dienomis, kai dėl įvairių reikalų ir poreikių susitinkame su kaimynais, pažįstamais žmonėmis, kolegomis, draugais, lauktume tradicinio tarpasmeninio bendravimo patirties, sulaukiame priešingo efekto. Santykiai, kurie pagrįsti informacijos apykaita tarp „aš“ ir „tu“, yra beveik anachronizmas. Dėl daugelio priežasčių, iš kurių ryškiausios yra okupacinių patirčių traumos, pandemija ir, labai aiškiai, virtualybės plėtra, mūsų šiandien beveik išvis nedomina kito asmens tikrovė. Esame tiek susirūpinę savimi, kad tuo rūpesčio keliu nueiname iki pabaigos, kurioje mūsų realybė tampa tuščia, plokščia ir bergždžia. Komfortiškiausiai šiuolaikinis žmogus jaučiasi tada, kai kalbama ne apie jį patį ir jo akivaizdoje esantį kitą žmogų, bet apie trečiuosius asmenis. Atsiveria begalinių galimybių kurti ir skleisti gandus apie savo artimos aplinkos ar tolimesnius individus. Tie žmonės, nedalyvaujantys dviejų ar daugiau asmenų pokalbyje, tampa virtualūs. Visai nesvarbu, kas bus pasakyta, kokios išvados bus padarytos. Tiesiogiai apkalbamasis sureaguoti neturi jokių galimybių. Dabartinėje socialinėje plotmėje tie gandų objektai tampa savotiškomis pokalbio dalyvių psichologinės iškrovos objektais. Juk nesunku apkalbėti artimą žmogų, nes jo įžeistų jausmų ir pažeisto orumo tiesiogiai stebėti pokalbyje dalyvaujantys negali niekaip. Savaime suprantama, įmanomos vėlesnės reakcijos, nes gandams būdinga savybė yra cirkuliacija, tačiau post factum gando auka jau negali nei išsiginti, nei apsiginti – šaukštai po pietų.

Beveik kiekvienas mokyklinukas šiandien žino, kad, pradedant bet kokį darbą grupėje, dažniausiai jos vadovas nariams išdalija lapus, kuriuose pavaizduota kelios dešimtys veido piešinių su skirtingomis mimikomis, atitinkančiomis vieną ar kitą emocinę būseną. Tuo tarpu įsijungę socialinį tinklą „Facebook“, turime tik septynias galimas emocines reakcijas į bet kurį įrašą arba galimybę tą informacinį turinį pašalinti iš mums rodomos turinio juostos. Taigi šiandienos suaugusiam žmogui paliekama daug mažiau variantų, kaip niuansuotai reikšti savo jausmus. Standartinis kumštis su pakeltu nykščiu jau tapo toks nuvalkiotas, kad nebereiškia beveik jokio turinio. Simpatiją ir meilės apraiškas šiuolaikinis žmogus socialiniame tinkle redukuoja į ankstyvosios vaikystės brandos lygiui prilygstančią širdutės piktogramą. Juoktis „Facebook“ besinaudojantis žmogus negali – jis privalo kvatoti. Kai vartotojas pyksta, iš jo beveik atimamas unikalus veidas, tampantis raudoną pūslę primenančiu piešiniu. Nuostabą, kuri nuo senovės graikų laikų yra filosofavimo pagrindas ir esminė sąlyga, dabarties žmogus, priešingai, paverčia veido išraiška, nors tikroji nuostaba yra vidinis išgyvenimas, o ne veido mimika. Vietoj klasikinį žmogų iki socialinių tinklų eros nuo neigiamos patirties išlaisvinančių ašarų dabartinis „Facebook“ vartotojas gali spausti mygtuką – toks žmogus iš esmės niekada neverkia. Tiesiog tam, kad galėtum tai daryti, reikia bent sielos likučių, o jų, kaip žinia, masiniu lygmeniu beveik nėra. Naujausias aptariamo socialinio tinklo išradimas – rūpestį reiškianti piktograma – palieka nežinomybės ir neapibrėžtumo erdvę, į kurią telpa arba abejonė, arba susirūpinimas, arba skepticizmas. Šioje triadoje atrinkti, ką kiti „Facebook“ vartotojai galvoja, kai spaudžia piktogramą „rūpi“, negali beveik niekas. Tokia septynių jausmų kombinacija yra galutinė ir pakeičianti subtilų, gilesnį ir egzistencinio pobūdžio pokalbį tarp dviejų arba daugiau asmenų.

Tačiau esminis virtualybės ir socialinio tinklo raidos žingsnis Lietuvoje jau bent penkerius metus vadinamas trolinimu. Šis reiškinys – tai įrašo komentarai, kuriuose komentatoriai atviru tekstu tyčiojasi iš įrašo autoriaus. Ir adresantas, ir adresatas dar kurį laiką, kaip būdavo nerašytai priimta, į trolinimą nežiūrėdavo rimtai. Iš pirmo žvilgsnio netgi galėdavo atrodyti, kad trolinimas yra psichologiškai labai sveikas reiškinys, priverčiantis daugelį žmonių nesusisvarbinti ir nesusirgti puikybe. Tačiau šiandien yra akivaizdu, kad trolinimas – patyčių kultūros forma, kuri pakeičia apkalbas tiesiu teiginių drėbimu į kito žmogaus veidą.

Tarpasmeninis bendravimas ir jo likimas tampa perversija, kurios nepageidauja iš esmės niekas. Pagrįsta klausti, kodėl, esant tokiai padėčiai, vis dar naudojamės „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais. Žanro klasika dabar yra tapę daugelio pagyvenusių žmonių išsakomi sakiniai apie tai, kad televizija nieko gera ir vertinga nerodo. Tačiau, nepaisydami savo tikrai kategoriškos nuomonės, prie televizorių jie praleidžia daug laiko. Neabejoju, kad, paklausus respondentų, ką jie galvoja apie socialinius tinklus, daugelis būtų labai prastos nuomonės apie šią technologinę priemonę. Vis dėlto netruktų paaiškėti, kad tie kritikai yra „Facebook“ vartotojai. Esminis virtualybės ir socialinių tinklų poveikis paprasčiausiai yra tas, kad, kaip ir senoliai televizorių akivaizdoje, taip ir kiti žiūrintys į savo telefonus, jau nebeturi to, ką seniau nei prieš šimtmetį psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas vadino brandaus žmogaus savastimi – vaizdiniu, kuris reiškia, kad asmuo yra vientisas, integralus ir, kiek įmanoma, nuoseklus. Mūsų tarpasmeninį, dalykinį ir gilųjį dvasinį bendravimą užgrobė socialiniai tinklai – šiandien mums toks teiginys nėra stebinanti naujiena. Tačiau vienas tos tironijos aspektų pastebimas rečiau: mūsų tiesioginio bendravimo formas labai stipriai ir vis labiau veikia virtualiosios komunikacijos formos, todėl sutikę gyvą žmogų greitai gebėsime reikšti tik septynis jausmus ir trolinti vienas kitą. Iš šios slinkties kyla daugelis dabartinio mūsų gyvenimo aspektų, kurie nemažai daliai žmonių sukelia labai neigiamų minčių ir emocijų. Mūsų vidinė tikrovė ir jos klasikinė, ne technologinė, raiška yra pavergta virtualybės taisyklių, tampančių vis labiau visuotinėmis ir iš esmės sukeliančiomis negrįžtamąjį poveikį ne tik mūsų virtualiajai, bet ir fizinei-socialinei tapatybei. Kai mokslinės fantastikos ir distopinių romanų autoriai rašė ir teberašo kūrinius apie dirbtinį intelektą, kurio žmogus jau nekontroliuoja, užtenka laisvu protu įvertinti savąjį socialinį bendravimą – pasidaro akivaizdu, kad žmonija šiandien jau nevaldo socialinių tinklų. Atvirkščiai – „Facebook“, „Twitter“ ir dar keli technologiniai išradimai daugeliui jau senokai atstoja nuosavą galvą, nuosavą širdį ir apsisprendimo iš esmės bet kurioje situacijoje teisę. Esame ties ta riba, už kurios žmogus kaip būtybė jau gyvens klasikiniam mąstymui ir veikimui neatpažįstamomis formomis. Tai turbūt reikš virtualybės mums dovanojamą besaikį veiklos efektyvumą, vadybinį būvį ir didžiulę orientaciją į lengvą ir žavų gyvenimą, kurio kiti asmenys nebedrįs drumsti ir jaukti, – daugelis sėdės po palmėmis ir gers kokosų pieną, ir, žinoma, apie tai praneš socialiniame tinkle „Facebook“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Cha

Cha portretas
O aš nei po snukiaknyges, nei po čiulbyklas nesišlaistau, net smartfono neturiu ir neketinu įsigyti, bet dar nepadvėsiau kol kas. Ir ką jūs man?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Kai vėjai gairina viršugalvį
    Kai vėjai gairina viršugalvį

    Lietuvos Valstybės Prezidentas Alfonsas Norvaišas apsireiškė ir vėl. Kol anie du kandidatai sukosi ortopedinės rinkimų kampanijos karuselėse, šis tiesiogiai ėmėsi valstybinės iniciatyvos – pristatė naują Lietuvos valstyb...

  • Die Krim gehört uns!
    Die Krim gehört uns!

    Sovnarkomo (Liaudies Komisarų Sovieto) atstovai išvedė Rusiją iš Didžiojo karo (1914–1918), tačiau dėl steigiamojo susirinkimo numarinimo širstantys eserai (socialistai revoliucionieriai) nesiruošė pripažinti pralaim...

    31
  • Patogi meilė
    Patogi meilė

    Mūsų meilė gamtai auga sulig termometro padalomis: kuo šilčiau lauke, tuo labiau ją mylime, tiksliau – vartojame. Vasarą dėl jos išvis pametame galvą – apgulame vandenų pakrantes ir poilsiavietes, leidžiamės pažintiniais a...

    5
  • Pastatų įtaka klimato kaitai
    Pastatų įtaka klimato kaitai

    Statybų sektorius vaidina svarbų vaidmenį darydamas įtaką klimato kaitai, nes jis sudaro didelę pasaulinės energijos naudojimo ir išmetamo anglies dioksido (CO2) dalį. Apytiksliai net 39 proc. pasaulinio išmetamo CO2 kiekio tenka statyb...

    2
  • Kas per tautybė?
    Kas per tautybė?

    Atrodė, Vilniaus krašto gyventojus telkia vilnietis V. Tomaševskis, bet, paaiškėjo, panašiai gali telkti ir kaunietis E. Vaitkus. Ir dar paaiškėjo: problemos svorio centras nėra nei E. Vaitkus, nei V. Tomaševskis. ...

    20
  • Jūrlapių braižymas
    Jūrlapių braižymas

    Naujasis Rusijos Federacijos gynybos ministras Andrejus Removičius Belousovas naujajame poste vos daugiau nei dešimt dienų, o štai jau ėmė ir sužibėjo. Kalba ne apie jo griežtą dienotvarkę, kuri tapo vieša kibernetiniams auksarank...

    4
  • Konservatorius: kodėl Kauno vadovas užstrigo praeityje?
    Konservatorius: kodėl Kauno vadovas užstrigo praeityje?

    Kažkas atsitiko Kauno merui. Žmogus, kuris kalbėjo apie svajonę, kad Kaunas bus kaip Niujorkas, paniro į atsiminimus apie Kauną ir Lietuvą prieš dešimtmetį. ...

    62
  • Kad išsvajotos atostogos neapkarstų
    Kad išsvajotos atostogos neapkarstų

    Artėjant vasarai visos mintys sukasi apie laukiantį poilsį, keliones ir nekasdienes patirtis. Aptarkime, ką pravartu apgalvoti, kad šios nekasdienės patirtys neapkarstų, pavyktų išvengti netikėtų išlaidų ir netektų permokėti u...

  • Į kuriuos vartus beldžiamės?
    Į kuriuos vartus beldžiamės?

    Sovietų okupacijos metais turėjome idealias sąlygas išmokti okupantų kalbą, anglų, vokiečių ar prancūzų dauguma mokėsi tik formaliai, be vilties kada nors ją panaudoti. Grįžus į laisvąjį pasaulį tapo aišku: svetima kalba –...

    1
  • Kas mokės pensijas senstančiai visuomenei?
    Kas mokės pensijas senstančiai visuomenei?

    Vienas svarbiausių šiandienos iššūkių Lietuvai yra demografinė situacija. Pastaraisiais metais Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir senėjančia visuomene. Tai turi įtakos ne tik socialinei apsaugai, bet ir visai šalie...

    6
Daugiau straipsnių