Akys – be gailesčio

Prieš septynerius metus į Kauną iš Izraelio sugrįžusi B. Širin žydų valstybėje išgyveno du karus ir, kaip pati tvirtina, iš arti yra mačiusi grupuotės „Hamas“ teroristo akis.

Jose, pasak pašnekovės, tik neapykanta žydams.

„Tai atsitiko praėjus keliems metams, kai aš su tėvais iš Kauno atvykau gyventi į Izraelį. Tai buvo pirmas mano susitikimas su diversantu. Akis į akį. Tada su savo draugais svečiavausi netoli pasienio esančiame viename kibuce (specifinė bendros nuosavybės bendrovė, užsiimanti žemės ūkiu – red. past.). Dalis mano draugų norėjo apsigyventi kibuce, o aš dar dvejojau ir tiesiog norėjau pasižiūrėti, koks ten gyvenimas. Naktį kibuco nariai apsiginklavę eidavo budėti, nes ten nuolat bandydavo prasiveržti diversantai. Pareiškiau, kad ir aš būtinai dalyvausiu budėjime. Man griežtai pasakė – ne, nes aš nemoku šaudyti, neturiu patirties. Pradėjau maldauti. Sakiau: įsidėmėkite, aš mokausi muzikos, galiu išgirsti ir atskirti kiekvieną garsą, girdėsiu kiekvieną lapą pajudant. Ilgai maldavau ir įtikinau. Perspėjo būti šalia, neatsiskirti. Einant krūmais apaugusia teritorija išgirdau įtartiną garsą. Alkūne pastūmiau šalia manęs ėjusį ginkluotą vaikiną ir ženklu parodžiau, iš kur sklido įtartinas garsas. Jis puolė į krūmus, o ten, kaip paaiškėjo, buvo pasislėpęs diversantas. Tada aš su juo susidūriau akis į akį. Jis žiūrėjo į mus visus ir jo akys degė neapykanta“, – pasakojo B. Širin.

Anot jos, savo širdyje neapykantos ji nejautė. Atvirkščiai – tvirtėjo troškimas visais įmanomais būdais siekti taikos. Tačiau tokiame įkaitintame katile, koks kunkuliavo Izraelio ir arabų valstybių pasienyje, taika buvo neįmanoma. Teroristiniai išpuoliai tęsėsi.

Patirtis: kaunietei B. Širin yra tekę pažvelgti į grupuotės „Hamas“ teroristo akis. Evaldo Šemioto nuotr.

Pamatė visą vaizdą

Nesiliaujant nuožmiems išpuoliams, anot B. Širin, Izraelio kantrybė sprogo. Ji priminė, kad 1967 m. Izraelis surengė žaibišką karinę operaciją, kuri vėliau buvo pavadinta Šešių dienų karu.

Pergalingai kariavęs Izraelis praplėtė savo sienas, atitolino pasienio ruožą nuo Tel Avivo, tačiau neapykantos pritvinkę palestiniečiai, kuriuos žydai vadina fanatikais, o dalis – arabų kovotojais, niekur neišnyko. Neapykanta žydams pagimdė organizaciją „Hamas“, kuri neseniai su neįtikima jėga, klasta ir žiaurumu smogė Izraeliui.

1963 m. pabaigoje iš Kauno į Izraelį atvykusi B. Širin, prasidėjus Šešių dienų karui, pagal amžių jau galėjo tarnauti Izraelio kariuomenėje, tačiau atsisakė.

„Kai išvažiavau į Izraelį, man buvo septyniolika metų, mes buvome pirmoji žydų šeima, sovietmečiu gavusi leidimą išvykti iš Kauno. Buvau Centro vaikas – gyvenome Laisvės alėjoje, virš Centrinio knygyno. Pradėjusi gyventi Izraelyje hebrajų kalbos nemokėjau. Tačiau labai stengiausi ir jau po pusmečio pradėjau suprasti hebrajų kalbą – galėjau žiūrėti ir klausyti žinias, skaityti laikraščius. Tada pamačiau tą paveikslą ir pasibaisėjau. Aplinkui siautėjo teroristai, žudė lovose miegančias šeimas, nepasigailėdavo net vaikų. Mane tai sukrėtė“, – pasakojo pašnekovė.

Jie yra radikalūs islamistai ir nori valdyti. Jie nepaprastai žiaurūs. Jiems pavyko užgrobti Gazoje valdžią.

Įsimintinas susitikimas

Šokiruojanti realybė nenumalšino B. Širin troškimo nesutarimus spręsti ne ginklu.

„Į Izraelį išvažiavau būdama pacifistė, todėl atsisakiau eiti į kariuomenę. Turėjau tokią teisę. Pasakiau, kad šautuvo į rankas neimsiu. Bręsdama mačiau, kas darosi, ir suvokiau, kad privalau kažkuo prisidėti, kad situacija gerėtų. Nežinau, ar buvau naivi, šiaip ar taip, tapau jaunąja Darbo partijos nare. Tai šlovinga Izraelio partija, turėjusi pasaulinio garso lyderių ir autoritetų: Icchaką Rabiną, Simoną Peresą, Goldą Mejer“, – pabrėžė B. Širin.

Tapusi jaunąja partijos nare, ji netrukus patyrė neužmirštamų akimirkų, kurias labai brangina iki šiol.

„Kai įstojau į partiją, G. Mejer buvo partijos pirmininkė. Ji mane sužavėjo – nuostabi, labai protinga moteris. Atsimenu man labai svarbų epizodą. Viename susirinkime skaičiau eiles hebrajiškai. Ji apkabino mane, pabučiavo ir pasakė: kokio puikaus jaunimo atvyko iš Sovietų Sąjungos. Tada aš pasakiau: gerbiamoji, aš esu iš Lietuvos, kuri Sovietų Sąjungos yra okupuota. Ji nusišypsojo ir pasakė: jeigu tu būsi tokia Izraelio patriotė, kokia esi Lietuvos patriotė, mes laimėsime.

Slėpėsi su gitara

Prisimindama laikotarpius, kaip Izraelyje vykdavo karai, B. Širin pabrėžė iš karto pasakiusi sau, kad tokiose situacijose privalo būti tvirta.

„Kai pirmą kartą išgirdau karo sireną, atvykus iš tylios Lietuvos, tai buvo keista. Labai išsigandau ir man pakirto kojas, nežinojau, ką daryti. Tačiau su manimi kartu buvo mama, tėtis. Mamos nervai buvo pašliję – holokausto padarinys. Kaune ji buvo gydoma pas tuo metu žinomą profesorių Telesforą Šiurkų. Ją nuolat ištikdavo priepuoliai. Žinojau, kad dėl mamos man reikia susiimti. Suėmiau save į rankas, nuvedžiau mamą ir tėtį pas tetą, o mes su draugais įbėgome į slėptuvę. Turėjome gitarą ir neišlindome visas šešias dienas. Paskui gyvenimas ėjo be karo, bet smurto būdavo visada – teroristai nuolat kur nors įsiverždavo ir žudydavo žmones“, – apgailestaudama pasakojo pašnekovė.

Pasakodama apie dramatiškus ir prieštaringus procesus Izraelio Valstybėje ir jos kaimynystėje, B. Širin pabrėžė islamistų žiaurumą, nenorą tartis, pasakojo apie darbą šokolado fabrike, kuriame ji stengėsi įdarbinti net ir priešiškai nusiteikusius arabus.

„Kai siena buvo nukelta toliau nuo Tel Avivo, pasienio zonoje gyvenantys palestiniečiai po kurio laiko pradėjo dirbti Izraelyje – negalėjo juk jie badauti. Tada aš dirbau biure šokolado fabrike, kurio savininkai buvo išeiviai iš Latvijos. Palestiniečiai atvažiuodavo dirbti autobusais ir tai buvo mano pirmoji pažintis su jais“, – prisiminė kaunietė.

Savo valstybės niekada neturėję palestiniečiai, B. Širin požiūriu, ilgainiui pasidalijo į dvi stovyklas – gerąją ir blogąją.

„Kai 1948 m. Izraelis gavo nepriklausomybę, pirmasis šalies vadovas Davidas Ben Gurionas savo kreipimesi į arabus pabrėžė: pasilikite su mumis kartu, niekas jūsų neveja iš čia, kartu kursime naują valstybę. Pusė palestiniečių nusprendė pasilikti ir dabar yra puikiai įsitaisę – namus pasistatę, studijuoja, yra nuostabių žmonių, daug tokių pažįstu ir su jais draugauju. Antrieji, kurie pabėgo, pardavė žydams žemes. Tie, kurie pabėgo, nebuvo laukiami niekur. Ir jie gyveno kupini pykčio. Jau turbūt ir užmiršo, kad jiems geranoriškai buvo pasiūlyta likti. Metų metais tas pyktis augo. Tie žmonės be vietos dabar vadinami palestiniečiais. Dalis jų yra Gazoje, dalis – pabėgėlių stovyklose prie Gazos, nes niekas jų nenorėjo – nei Egiptas, nei Jordanija“, – savo požiūrį į sudėtingą problemą išsakė B. Širin.

Smūgis turtuoliams

Pašnekovė tvirtino įsitikinusi, kad Gazos Ruože gyvenantys Izraeliui draugiški palestiniečiai nieko nestokojo.

„Kadangi Izraelis – pasiturinti šalis, už Gazos Ruože likusius žmones Izraelis prisiėmė atsakomybę ir visą laiką juos aprūpino – elektra, vandeniu, dujomis, degalais. Visiems buvo pasiūlyta galimybių dirbti Izraelyje. Aš pati įdarbindavau meistrus, nes jų gailėjau, norėjau, kad tie vargšai žmonės užsidirbtų. Jie buvo pigesnė darbo jėga. Izraeliečiai važiuodavo į Gazą apsipirkti, nes ten gerokai pigiau. Buvo gana ramu, kol neatsirado grupuotė „Hamas“. Jie norėjo užvaldyti Gazą. „Hamas“ iki šiol nepripažįsta Izraelio ir reikalauja, kad visi jame gyvenantys grįžtų ten, iš kur atvyko: į Lietuvą, Ukrainą, Rusiją, Ameriką“, – sakė B. Širin.

Ji pabrėžė – organizacija „Hamas“ nepripažįsta laisvės ir visiškai nesirenka priemonių, siekdama savo tikslų.

„Jie yra radikalūs islamistai ir nori valdyti. Jie nepaprastai žiaurūs. Jiems pavyko užgrobti Gazoje valdžią. Tada juos ėmė remti Iranas, prasidėjo masinės atakos raketomis. Dabar prasidėjęs karas bus labai ilgas. Tai, kas įvyko šeštadienį, spalio 7 d., buvo labai netikėta, nes santykiai atrodė normalūs. Izraelis yra tauta, kuri nenori karo, kuri patyrė Holokaustą. Izraelis leido Katarui į Gazą pervesti didžiules sumas pinigų, bet liaudis mažai tų pinigų matė, nes didžioji dalis nuėjo į grupuotės „Hamas“ rankas – jie gyveno kaip karaliai. Dabar visas turtingiausias Gazos kvartalas nušluotas, subombarduota viskas“, – pabrėžė B. Širin.

Svaigo galva

Dabar, kai virš Izraelio Valstybės švilpia raketos ir aidi sprogimai, B. Širin, būdama Kaune, jaučiasi taip, tarsi būtų ten.

„Netoli Tel Avivo gyvena mano sūnus, anūkai. Kai šeštadienį 7 val. ryto sulaukiau skambučio ir pamačiau, kad skambina sūnus, telefonas iškrito iš rankų, nes jis niekada gyvenime nėra skambinęs taip anksti. Supratau, kad kažkas atsitiko. Mama, sako, pradėjo skristi raketos – viena po kitos. Ačiū Dievui, mano sūnus gyvena naujame name, kur kiekvienas butas turi iš betono išlietą saugų kambarėlį. Tokie kambarėliai yra išgelbėję daug gyvybių. Namas gali būti sugriautas, bet tas kambarys išlieka. Tai mane iš dalies ramina“, – atsiduso B. Širin.

Išgirdusi sukrečiančių naujienų kaunietė iš karto internetu prisijungė prie Izraelio televizijos.

„Transliacijose nuolat girdėti sirenos, o ekrano apačioje esančioje raudonoje juostoje informuojama, kur raketos krinta. Nors esu ramus žmogus, stiprus, bet pajutau, kaip svaigsta galva. Kai tokia grėsmė kyla  artimiems žmonės, mano stiprybė patiria išmėginimų, bet aš suimu save į rankas, nes turiu palaikyti artimuosius“, – sakė B. Širin.

Mama, sako, pradėjo skristi raketos – viena po kitos. Ačiū Dievui, mano sūnus gyvena naujame name, kur kiekvienas butas turi iš betono išlietą saugų kambarėlį.

Pavertė žaidimu

Jos vyriausia anūkė yra ištekėjusi už aukšto Izraelio kariuomenės karininko.

„Jie turi dvejų metų vaikutį ir gyvena karo bazėje – ten yra jaunoms šeimoms skirta gyvenvietė su visišku aprūpinimu. Tačiau karo atveju, kaip yra dabar, kariškių šeimos evakuojamos arba pas gimines, arba gauna viešbučius. Anūkė dabar grįžo pas mano sūnų ir man ramiau. Jos vyras, aišku, liko kariuomenėje, kuri yra jo darbas ir pašaukimas“, – pabrėžė pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad, kalbėdamasi skaipu su anūku, nuolat girdi jį teiraujantis, kur yra tėtis. Nors tėtis bute, vaikas nuolat kartoja – tėtis, tėtis. Taip, matyt, yra dėl saugumo poreikio.

„Kai pati auginau sūnų, prasidėjo Jom Kipuro karas su Egiptu ir Sirija. Tada mano sūnui buvo ketveri. Kad jam nebūtų streso, sugalvojau  žaidimą – pavojaus sirena yra ženklas žaidimui, kai reikia pasislėpti. Ir taip vaikas augo, ir anūkės taip augo. Paskui net klausdavo: kada eisime slėptis, kada bus ženklas?“ – neįprastas patirtis prisiminė pašnekovė.

Šventė atidedama

Lapkričio mėnesį B. Širin planavo skristi į Izraelį – atšvęsti tą pačią dieną gimusio sūnaus ir anūko gimtadienių. Šventė teko atidėti neribotam laikui.

„Dabar naktį beveik nemiegu, nuolat žiūriu Izraelio televiziją, nes man svarbu žinoti, kur raketos skrenda ir kur krinta. Po atakos skambinu sūnui ir tikiuosi išgirsti, kad viskas gerai, kad jie jau grįžę iš saugaus kambariuko, visi sveiki ir gyvi“, – sakė kaunietė.

Ji pasakojo, kad vadinamasis saugumo kambarėlis yra labai mažas.

„Kai pasigirsta sirenos į tą kambarėlį reikia atsinešti ir miegantį dvejų metų vaikutį. Ten nėra kur sėdėti, reikia stovėti. Pastovėti tenka 5–6 minutes, bet jei reikėtų ilgiau, jau būtų problema. Yra senesnių pastatų, kurie neturi saugių kambarėlių. Tokiuose pastatuose žmonės eina į laiptines, nes jos – saugiausia vieta name“, – paaiškino B. Širin.

Stiprybės ištakos

Pašnekovė pabrėžė – dabar labai sunkios dienos ir greitai lengviau nepasidarys.

„Tačiau aš žinau, kad esu stipri ir man reikia raminti artimuosius, pačiai nepasiduoti. Čia bus ilgas karas, nes dabar Izraelis eis iki galo, sunaikins gyvačių lizdą. Jie yra žvėrys, ne žmonės: specialiai taikėsi į jaunimo festivalį, kur buvo 3 tūkst. žmonių, kad būtų pralieta daugiau nekalto kraujo. Prieš tai veržėsi pas miegančius žmones ir juos žudė, žudė ištisas šeimas su mažais vaikais. Už ką? Šiandien sužinojau, kad nužudė gero mano sūnaus draugo, kuris yra gimęs ir augęs Vilniuje, dukterį“, – jaudindamasi pasakojo moteris.

Pašnekovės tvirtinimu, karo akivaizdoje reikalingos stiprybės jai suteikia pažįstami ir draugai.

„Privalau pasakyti, kad esu labai dėkinga Kaune ir Lietuvoje esantiems visiems mano draugams, pažįstamiems. Telefonas nuolat skamba, atlekia žinutės. Visi, kurie turi mano telefono numerį, klausia, kaip šeima laikosi, kaip aš laikausi, ko man reikia, ar galima man kuo nors padėti. Nuostabūs žmonės, nuostabus miestas, nesijaučiu čia vieniša. Giminių Kaune neturiu, bet esu apsupta nuostabiausių žmonių“, – sakė B. Širin.

Nuotaikos – slegiančios

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas (Justinos Lasauskaitės nuotr.) įvykius Izraelyje stebi su dideliu nerimu ir skaudama širdimi.

„Skauda širdį matant, kaip tie barbarai, kai kur, beje, vadinami kovotojais, veržiasi į butus, peiliais žudo beginklius žmones. Kokie jie kovotojai? Dar būtų galima suprasti, jei užpultų kariškius, bet kuo čia dėti vaikai? Kovotojai kovoja, o ne elgiasi kaip skerdikai“, – sakė G. Žakas.

Anot Kauno žydų bendruomenės pirmininko, bendruomenę yra apėmusi nežinomybės būsena.

„Reikia neužmiršti, kad aplink Izraelį yra vien priešai – nors su Egiptu sudaryta sutartis, nors Egiptui grąžintas Sinajus, bet nuvažiavo ten turistai ir kažkoks policininkas nušovė nemažai izraeliečių. Tiesą sakant, nesuprantu, ko jie ten važiuoja. Sirija, Libanas, Jordanija… Su tomis šalis taikos sutarties nėra. Daug nežinomybės. Dar laimė, kad neatidaryti frontai su Libanu ir „Hezbollah“. Jie, matyt, prisibijo, amerikiečių lėktuvnešis atgraso. Tas lėktuvnešis, matyt, ne šiaip sau ten plaukia. Jei užpultų, būtų nelengva, bet Izraelis ne kartą tokioje situacijoje yra buvęs“, – pabrėžė G. Žakas.

Jis pasidžiaugė, kad visi jo artimieji, gyvenantys Izraelyje, yra gyvi. Daug laiko tenka praleisti slėptuvėse. Ateitis – miglota ir nerami.

„Yra įsakymas užblokuoti Gazą – kaip jie dabar važiuos į darbą? Izraelis jiems viską tiekia. Buvo tikėtasi, kad Gaza taps Artimųjų Rytų Singapūru. Jei jie norėtų, jau seniai ir valstybę savo turėtų. Izraelis nori tartis, bet su kuo tartis ir kaip tartis su tais, kurių pagrindinis tikslas – sunaikinti Izraelį. Tačiau teroristai bus sunaikinti. Izraelis turi pakankamai pajėgų galingam atsakui. Didžioji dauguma žydų sako – reikia juos iki galo sutvarkyti. Tai ne tiek kerštas, kiek rūpinimasis saugumu“, – tvirtino Izraelio Valstybės ateitimi susirūpinęs Kauno žydų bendruomenės vadovas.