Entuziazmas – keistas reiškinys. Be kuro (paramos, gero žodžio, pagalbos) greitai užgęsta. Lietuvos lengvosios atletikos federacija pastaruosius dvejus metus gavo tik vieną kitą malką, todėl į mišką turėjo eiti vieniša.

2007-aisiais, kai Kaunui antrą kartą per penkerius metus buvo patikėta rengti antrą pagal svarbą Europos lengvosios atletikos forumą, mūsų lengvaatlečiai trypčiojo iš netikėto džiaugsmo.

Vis labiau artėjant šių metų Europos lengvosios atletikos iki 23 metų čempionatui, džiaugsmo šuoliai vis sparčiau tolo nuo pasaulio rekordo. Ne dėl to, jog 30 organizatorių komanda netyčia susivokė, kad teks be atvangos dirbti dieną ir naktį. Pragarišką ritmą jie jau ištvėrė prieš ketverius metus plušėdami per žemyno jaunių (iki 20 metų) čempionatą. Lengvaatlečius pribloškė valdininkų abejingumas ir biurokratinės kliūtys. Čempionato direktorius Virginijus Daukšys galėjo bent džiaugtis, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), nors ir likus tik dviem savaitėms iki pirmenybių, bet įvykdė savo įsipareigojimus.

To tikrai negalima pasakyti apie Kauną. S.Dariaus ir S.Girėno stadionas buvo atnaujintas už 2,7 mln. litų, bet daugiausia KKSD ir rėmėjų lėšomis. Tiesa, ir šiuo atveju lengvaatlečiai turėjo šokinėti per barjerus, kad ši suma neišaugtų į valdininkų taip pamėgtus skaičius su daugiau nulių.

Miesto valdžia tegali pasigirti, kad atnaujino vieną gatvę į S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, pasodino kelias klombas gėlių, nukaldino medalius, sumokės už medikų, policijos, ugniagesių paslaugas.

Kol Vilnius mėgaujasi (arba bodisi?) Europos kultūros sostinės titulu ir sutraukia svarbiausius tūkstantmečio minėjimo renginius, Kaunas turi auksinę galimybę puikiai pasirodyti turėdamas svarbiausią savo kozirį – sportą. Ar Kaunas pasinaudos galimybe, tiksliai galėsime atsakyti tik po čempionato. Bet dabar peršasi vienintelis atsakymas – ne.

Iš Kauno valdžios pažadėtos sumos organizatoriai gavo vos 20 proc. Organizatoriai čempionato biudžetą turėjo sumažinti nuo minimalių 5,4 iki neįmanomų 4,2 mln. litų. Neliko lėšų bent padoresnei čempionato reklamos kampanijai. Reklamos – tam pačiam Kaunui.

V.Daukšys taip pat minėjo, kad čempionato dvasia norėta užkrėsti visą miestą. Perkelti čempionatą už stadiono, po varžybų rengti koncertus, įvairius renginius, improvizuotus turgelius. Nepavyko, neišėjo, niekas nenorėjo. Žodžiu – jei susirgai nepagydomu entuziazmu, pats ir gydykis.

Valdininkai lieka valdininkais, bet ką kalbėti apie verslininkus. Vienas Kauno viešbutis dėl kelias dienas pavėlavusio avanso atsisakė apgyvendinti 60 lengvaatlečių. Kad šias vietas atiduotų kitiems klientams, kurie, matyt, išgalės sumokėti didesnę kainą.

Tokios yra krizės grimasos. Verslininkai mokosi iš valdžios – jei imti, tai viską. Jei ne šiandien, tai kada? Teisingas požiūris. Iš visos Europos atvykstantys lengvosios atletikos sirgaliai per keturias dienas turi palikti kuo daugiau savo eurų ir litų. Kad tie svečiai sugalvos dar kartą aplankyti Lietuvą, niekam nekyla minčių. Todėl ir stengtis neverta. Geriau padejuoti: "Lietuva užsidaro."

O gal jau pats metas? Išstoti iš ES, Šengeno erdvės, užkalti sienas ir laukti pasaulio pabaigos. Nes naivaus, bet stipraus entuziazmo ir naujosios Prezidentės Dalia Grybauskaitė inauguracinėje kalboje minėtų pašaukimo ieškančių žmonių Lietuvai nereikia. Todėl tie žmonės ir sako: "Gal ir rengtume dar sykį tokį čempionatą, bet ne Lietuvoje." Šalyje, kuri, regis, gyvena Liudviko XIV fraze: "Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas."