Šiame dekrete buvo ir labai abstrakti eilutė apie „šmeižikišką faktų iškraipymą“ bei „abejonių sėjimą“, primenanti dabartinių Kremliaus šuniukų kalbas apie „netikras naujienas“, „tautos kiršinimą“ ir „užsienio agentus“, tad leidėjai bei kūrėjai galėjo sulaukti represijų, vien įtarus juos vykdant šią veiklą.

Ateinančiais dešimtmečiais (ir netgi dabar) spalio 25 d. (lapkričio 7 d.) revoliucija neretai buvo vaizduojama kaip lemtingas Rusijos ir viso likusio pasaulio egzistencinis lūžis, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tuo metu naujasis režimas buvo itin pažeidžiamas ir netgi patys jo atstovai nežinojo, ar jiems ilgai pavyks išsilaikyti valdžioje.

Tuo metu Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924), matyt, vis dar tikėjosi, kad ir kitų Europos tautų proletariatas nuspręs žengti žmonių rūsčiais teisuoliškais veidais pramintu taku, tačiau dienos vis bėgo, o vakariečiai taip ir nepakilo į visa apimančią runkelių lysvės proletariato revoliuciją (1918 m. spalio 29 d. – 1919 m. rugpjūčio 11 d. vykę neramumai Vokietijos žemėse buvo bolševikams maloni, bet nesėkmingai pasibaigusi išimtis).

1917–1918 m. žiemą Rusija vis dar formaliai dalyvavo Didžiajame kare (1914–1918), o Laikinoji vyriausybė, net ir nuversta, sugebėjo naujajam režimui pridaryti rūpesčių. Nuverstieji visuomenei buvo pažadėję rinkimus į Visos Rusijos Steigiamąjį susirinkimą, o Iljičius nujautė, kad jo ginkluotas perversmas demokratiškais rinkimais nebus legitimizuotas.

Nuojauta jo neapgavo. Daugiausia mandatų tą kartą laimėjo ne žmonės rūsčiais teisuoliškais veidais (183 iš 767), o vadinamieji socialistai revoliucionieriai – eserai (324), priklausę tai pačiai kairiajai platformai, tačiau konkuravę su bolševikais.

1918 m. sausio 5 d. (pagal Julijaus kalendorių) prasidėjęs susirinkimas atmetė visus Sovnarkomo dekretus, tačiau naujojo režimo atstovai nebuvo nusiteikę užleisti iškovotų pozicijų ir sugebėjo Steigiamąjį susirinkimą numarinti vos per keletą valandų (nebuvo išvengta susirinkimą palaikančių piketų ir mirtimis pasibaigusių Sovnarkomo smogikų šaudymų į piketuotojus).

Nors Steigiamojo susirinkimo klausimas buvo išspręstas, tą patį sausį į Sankt Peterburgą grįžęs užsienio politikos reikalus kuruojantis komisaras Levas Davidovičius Bronšteinas (1879–1940) kolegoms pranešė blogą naujieną.

Anot jo, Antrojo reicho (1871–1919) atstovai visai nenori nei proletariato revoliucijos, nei taikos be aneksijų ir kontribucijų. Vietoje to jie reikalauja (mainais į taiką) savo jau užimtų Rusijos imperijos žemių (dabartinių Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos valstybių teritorijų). Jeigu bolševikai atsisakys priimti šias sąlygas, vokiečiai ir jų sąjungininkai atnaujins puolimą.

Sandėrio sąlygos buvo itin prastos ir be galo įžūlios, tad Levas Davidovičius, net ir naiviai utopiškai nusiteikęs, nusprendė jas atmesti.

Kolegoms jis pasiūlė vilkinti derybas, laikantis „nei taikos, nei karo“ principo, mat bet kuriuo metu visoje Europoje galinti įvykti proletariato revoliucija, tačiau Iljičius fanatiškai užsispyręs tvirtino, kad būtina priimti net ir tokias sąlygas.

„Paklausykite! Vokietija dar tik laukiasi revoliucijos, o mums jau gimė visiškai sveikas kūdikis: kūdikis, kurio vardas – Socialistinė Revoliucija ir kurį, pradėję karą, mes nužudysime“, – kolegas auklėjo Vova (Centro komiteto protokolai 1917 m. rugpjūtis – 1918 m. vasaris).

Kol Sovnarkomo atstovai diskutavo ir vilkino laiką, Antrojo reicho politikai užmezgė ryšius su Ukrainos Liaudies Respublikos atstovais ir vasario18-ąją (matyt, pagal Grigalijaus kalendorių) pradėjo plataus masto puolimą, leidusį jiems užimti žemes nuo Juodosios iki Baltijos jūrų. Vos per kelias dienas jie užėmė nemažai dabartinių Estijos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybių žemių, tad netrukus iškilo reali grėsmė, kad vokiečiai gali pasiekti Sankt Peterburgą ir utilizuoti Sovnarkomo narius.

Dabar Antrasis reichas ir jo sąjungininkai galėjo reikalauti ne tik Lenkijos bei Baltijos kraštų, bet ir Ukrainos bei Suomijos, tad jau vasario 23 d. (nežinia, ar pagal Julijaus, ar Grigalijaus kalendorių) į posėdį susirinkę Centro komiteto nariai išgirdo žinią, kad jiems būtina iki kitos dienos septintos valandos ryto priimti vokiečių ir jų sąjungininkų sąlygas.

„Jei jūs su jomis nesutiksite, paskelbsite mirties nuosprendį sovietų valdžiai ne vėliau nei po trijų savaičių“, – perspėjo Iljičius (tie patys Centro komiteto protokolai).

Oponentai pradėjo kalbėti apie jo pašalinimą iš Sovnarkomo, tačiau Iljičius galiausiai pareiškė pats iš ten pasitrauksiąs ir pradėsiąs savarankišką kampaniją dėl separatinės taikos.

1918 m. kovo 3 d. bolševikų ir Antrojo reicho, Austrijos–Vengrijos imperijos, Bulgarijos ir Osmanų imperijos atstovai sudarė sutartį, dėl kurios vokiečių ir jų sąjungininkų rankose atsidūrė pusė Rusijos imperijos pramonės ir žemės ūkio išteklių bei trečdalis gyventojų.

Atlikti šią gėdingą užduotį buvo patikėta Grigorijui Jakovlevičiui (1888–1939), visuomenėje labiau žinomam Sokolnikovo pavarde. Iljičius nenorėjo, kad toks kontroversiškas susitarimas tiesiogiai suterštų jo reputaciją.