Aleksandrui Fiodorovičiui (1881–1970), visuomenėje labiau pažįstamam Kerenskio pavarde, vėl pavyko išsaugoti valdžią, tačiau problemų jo vyriausybei kilo bene kiekvieną dieną – valstiečiai grobė dvarininkų žemes, rusų kareiviai iš Didžiojo karo (1914–1917) Rytų fronto dabar dezertyruodavo ištisais pulkais, darbininkai periminėjo įmonių valdymą į savo rankas, gamybos sektorius traukėsi, dėl nesibaigiančių piketų krito darbo našumas, padaugėjo pogromų, kareivių maištų, valstiečių sukilimų, padegimų, įsišėlo infliacija, o gauti maisto produktų darėsi vis sunkiau (vėl sklido kalbos apie badą).

Baigiantis 1917 m. vasarai, Antrojo reicho (1871–1918) pajėgos perėmė iniciatyvą Rytų fronte ir tų pačių metų rugsėjį jų rankose atsidūrė dabartinės Latvijos valstybės sostinė Ryga. Vėliau Rusijos žiniasklaidoje pasklido pasakojimai, apie prievartavimus ir plėšimus Rygoje, už kuriuos buvo atsakingi ne vokiečiai, o besitraukiantys rusų kariai.

Tai buvo didingos dienos, kai ore tvyrojo maištingos nuotaikos, o būsimųjų komjaunuolių miegamuosiuose lytinių sueičių metu orgazmo euforiją išreikšti norinčios lūpos vis dažniau tardavo žodžius „splotila naveki velikaja Rus“ (tuo padėdamos pamatus būsimajam Sovietų Sąjungos himnui).

Tai buvo didingos dienos, kai ore tvyrojo maištingos nuotaikos.

Tai buvo metas, kai Rusijos miestų gatvėse vis dažniau galėdavai išvysti žmones be galo rūsčiais teisuoliškais veidais. Jų veidai buvo tokie rūstūs, kad savo rūstumu pranokdavo net šią žiemą protestavusių ūkininkų, išmaniųjų „Hamas“ palaikymo komandos jaunuolių ir vakcinacijos priešininkų rūstybę. Net paties sovietinio paveldo sergėtojai negali žvelgti taip rūsčiai, kaip tie žmonės, kurių paveldą jie dabar sergsti.

1917 m. rudenį Aleksandro Fiodorovičiaus populiarumas vis labiau slopo, o vos prieš kelias savaites ties žlugimo riba balansavę bolševikai vėl ėmė atsigauti, tad Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) Centro komitetui nusiųstoje žinutėje pareiškė, kad būtina dar kartą pabandyti perimti valdžią Piteryje ir Maskvoje (joje teigta, kad būtent dabar yra galimybių pasiekti absoliučią bei neabejotiną pergalę).

Kai kurie bolševikų veikėjai bijojo Laikinosios vyriausybės represijų ir abejojo dėl šio pasiūlymo, tačiau pats Iljičius tikėjo savo uosle.

„Kas revoliucijos metu bus prieš mus?“ – anot Aleksandro Edmundo Vasiljevičiaus Šotmeno (1880–1937), jo paklausęs Vova.

1917 m. spalio 6 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių), pasidabinęs žilų plaukų peruku, apsiginklavęs netikru pasu ir apsimetęs liuteronų bažnyčiai priklausančiu suomių pastoriumi, Vladimiras Iljičius grįžo į Sankt Peterburgą.

To paties spalio 10 d. menševiko Nikolajaus Nikolajevičiaus Chimero, labiau žinomo Suchanovo pavarde, bute prasidėjo slaptas Centro komiteto narių susitikimas (iš 24 narių atvyko tik 12), kuriame svarstytas klausimas dėl valdžios užgrobimo.

Pasakojama, kad diskusijos būta ilgos ir audringos. Seni Vovos bičiuliai Levas Borisovičius (1883–1936), visuomenėje labiau žinomas Kamenevo pavarde, ir Jevsej Geršonas Radomyslskis (1883–1936) esą oponavo ginkluoto sukilimo idėjai, o buto šeimininkė Galina Flakserman visą naktį kaitė vandenį arbatai ir rūpinosi, kad dalyviams nepritrūktų sausainių, tačiau galiausiai už „draugo Ivanovo“ (Vladimiro Iljičiaus) pasiūlymą nubalsuota dešimčia balsų prieš du.

Spalio 16 d. buvo surengtas dar vienas susirinkimas. Levas Borisovičius ir Jevsej Geršonas vėl pakartojo savo abejones, bet Vova taip įniršo, kad net peruką nuo galvos nusitraukė, tad galiausiai, surengus balsavimą, sukilimui pritarimą išreiškė jau 19 narių.

Spalio 24 d. Vovos entuziazmas virto kone tikra isterija, mat, ankstų tos dienos rytą vyriausybės kariuomenė uždarė bolševikų leidyklą, kurioje buvo kuriami leidiniai „Kareivis“ („Soldat“) ir „Darbo kelias“ („Rabočij put“).

Slėptuvės šeimininkė, jauna bolševikė (agronomė) Margarita Vasiljevna Fotanova buvo priversta visą dieną lakstyti, vykdydama Vovos pavedimus ir pranešinėti jam apie padėtį mieste. Iš jos Vladimiras Iljičius sužinojo, kad Laikinoji vyriausybė ne tik nujaučia artėjančius neramumus, bet ir yra nusiteikusi priešintis (mieste statomos barikados).

Naktį iš spalio 24 į 25 dieną Sankt Peterburge tai šen, tai ten vis prasiverždavo smurtas. Iš vadinamojo Karinio revoliucinio komiteto atėjo nurodymai lojalios įgulos kareiviams ir ginkluotiems savanoriams, vadinamiesiems raudoniesiems sargybiniams, perimti svarbių su ryšiais, finansais ir susisiekimu susijusių objektų kontrolę (ši užduotis įvykdoma kone nesusidūrus su jokiu pasipriešinimus), o tos pačios dienos rytą išleistas atsišaukimas, skelbęs apie Laikinosios vyriausybės nuvertimą.

Supratęs, kad padėtis beviltiška ir labai pavojinga, Aleksandras Fiodorovičius nusprendė palikti Žiemos rūmus. Kai kas tikina, kad pabėgimui reikalingą transporto priemonę jam parūpino JAV ambasados darbuotojai. Tai buvo automobilis su Jungtinių Valstijų vėliava.