Miškus - išpjauti, veršius - į Izraelį

Anksčiau, gal prieš 10 metų, labai populiarus buvo šūkis „Pirk prekę lietuvišką“. Taip norėta apsaugoti ir sustiprinti šalies vidaus rinką.

Dabar kažkodėl ši iniciatyva išnyko. Nekalbu apie tai, kad parduotuvės ir pirkimo manija visiškai apraizgė žmones, o prekybos centrai pilni kinų gamybos prekių.

Mums reikia visomis išgalėmis skatinti dabar visų pamirštą gamybą, nes Lietuva dabar yra pavirtusi vienu dideliu turgumi, kuriame beveik niekas nieko negamina, bet vis tiek visi kažką nori parduoti.

Pažvelkime atidžiau. Prekybos centruose jau nebeliko lietuviškos mėsos (ją pakeitė atvežtinė iš Lenkijos ar dar tolimesnių kraštų), nėra mūsų užaugintų bulvių. Pomidorai, agurkai ir kitos daržovės masiškai vežamos iš kitų ES šalių.

Netgi obuoliai ir tie vežami iš Lenkijos ar Olandijos.

Nors visai neseniai mūsiškės produkcijos parduotuvėse dar buvo. Vadinasi, žemės ūkio gamyba Lietuvoje iš esmės bankrutavo.

Ir tai dedasi agrarinėje šalyje, kuri nuo Prezidento A.Smetonos laikų didžiuodavosi savo žemės ūkio produkcija, bekonais ir galvijais.

Kai kurių suinteresuotų politikierių ir šiaip verteivų pastangomis šiltnamių ūkis šalyje buvo sunaikintas.

Kaip ir didžioji dalis ūkių ir fermų, kurios dabar tapo griuvėsiais bei laukia laikų, kai pradės brangti žemės ūkio paskirties sklypai ir juos bus galima brangiai parduoti.

O ką jau kalbėti apie pramoninę gamybą. Viena po kitos bankrutavo ir bankrutuoja didelės gamyklos - „Inkaras“, „Dirbtinis pluoštas“, „Ekranas“, „Liepsna“.

Net degtukus turėsime tuoj atsivežti iš Kinijos. Žiebtuvėlius jau 15 metų įsivežame. Kad patys pasigamintume, matyt, trūksta ne tik patirties, bet ir proto.

Tai, kad nėra vietinės gamybos, skatina ir laukinį eksportą. Į užsienį baigiame išvežti savo medieną (miškus), net veršelius ėmėme lėktuvais gabenti į Izraelį.

Kas bus ateityje, nerūpi niekam.

O juk rimtos šalys didžiuojasi ne pardavimais vidinėje savo valstybės rinkoje, o gaminiais, kurie perkami ir yra populiarūs visame pasaulyje.

Pavyzdžiui, vokiečiai didžiuojasi savo automobilių pramone (tiksliau - tos pramonės gaminiais), cheminių medžiagų produktais, prancūzai - pramonine vyndaryste (puikiai subrandintais vynais, šampanais).

Daugybė kitų šalių stengiasi ne mažinti, o didinti gamybą. Tai suteikė galimybę tokiai anksčiau nepaslankiai ir net komunistinei valstybei kaip Kinija sparčiai žengti į priekį ir pasaulį stebinti savo pasiekimais.

Pas mus teliko dar mėsos ir pieno gamyba. Kitokių tautinių gaminių nelabai jau ir besurasi, nes pas mus dar nuo G.Vagnoriaus laikų mieliau yra spekuliuojama nei gaminama.

ROMANAS VAILIONIS