“KLAIPĖDOS” APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Lietuvių tautos dėsnis (2)

Socialinių mokslų daktaras

Vienas lietuvių tautos dėsnių - visada užstoti verkiantį, skriaudžiamą ar persekiojamą. Šis dėsnis dažniausiai ir ryškiausiai pastebimas per bet kokius rinkimus arba kitokius politinius kataklizmus: parlamentines rezistencijas, Vyriausybės krizes, įvairius aukštų asmenų atsistatydinimus. Kodėl taip yra, niekas tiksliai nežino. Gal čia kalta mūsų paribio valstybės sudėtinga ir tragiška istorija, suformavusi ganėtinai keistą ir savitą lietuvio būdą, o gal chromosomose užsifiksavo koks nors iki šiol mokslininkų dar neaptiktas graudulio ir užuojautos genas. Tačiau kad ir kaip būtų, gausybė surinktų faktų liudija: tikras lietuvis visada stos silpnesniojo pusėn.

Stebuklai ir logika

Antras lietuvių tautos dėsnis yra nepaliaujamas tikėjimas stebuklu. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg nieko blogo ir nėra. Na, tiki žmonės geresne ateitimi, geresniu ir laimingesniu gyvenimu. Juk ir kitose šalyse yra panašiai. Be abejo, taip ir yra, tačiau lietuvio tikėjimas stebuklu yra tarsi pačios gamtos užprogramuotas, jokiems logikos dėsniams nepavaldus procesas. Kadangi stebuklų įvyksta labai retai - kartą per kelis šimtus metų, žmonės į juos žiūri ganėtinai atsainiai, kaip į reiškinius, kurie iš esmės nieko nelemia. Paprasčiausiai - retas, įdomus, garsus įvykis. O mes tikime, kad stebuklas yra mūsų gyvenimo esmingiausias dalykas ir jeigu kas ir gali pasikeisti, tai tik stebuklo dėka, tik per stebuklą. Štai čia ir yra didžiausia blogybė, gimdanti žmonių pasyvumą, abuojumą, neleidžianti atsiskleisti iniciatyvumui, slopinanti bet kokį polėkį. Standartinis lietuvis galvoja maždaug taip: ko čia draskytis, dėl ko stengtis, juk ateis geresnė valdžia, geresnis vadas ir padarys taip, kad viskas visiems bus gerai.

Ateina mesijas

Galite mane apkaltinti demagogija ir pilstymu iš tuščio į kiaurą, tad iš karto tai, kas pasakyta aukščiau, pailiustruosiu pačiu naujausiu pavyzdžiu. Viktoras Uspaskichas paskelbė, kad įkuria Darbo partiją ir gelbės Lietuvą. Ir ką mes visi turime? Dar nepaskelbta išsamesnė partijos programa, nesuformuota vadovybė, neįsteigti partijos skyriai rajonuose, o lietuviai tos dar praktiškai neegzistuojančios partijos reitingus iškelia į pačią viršūnę! O kodėl ne, juk vadas žadėjo, jog ir atlyginimai, ir pensijos padidės, ir darbo vietų pridarys, ir mafiją įveiks, ir su skurdu pabaigs.

Dabar pasakykite ranką prie širdies pridėję - argi tai nėra stebuklų žadėjimas iš vienos pusės ir šventas tikėjimas, kad taip ir bus, - iš kitos? Rodos, tarsi iki šiol nepasimokyta iš įvairiausio plauko jonų auksaburnių. Juk lygiai tokius pažadus prieš kelerius metus žarstė konservatoriai, vėliau - Demokratinė darbo partija, visai neseniai - socialliberalai ir liberalai, o dabar - darbiečiai. Visi pažadai daryti stebuklus baigdavosi vienodai, tačiau tai lietuviui nieko nereiškia. Atėjo naujas mesijas, ir ratas vėl pradeda suktis į tą pačią pusę. Iki naujo nusivylimo ir dar vieno stebukladario atėjimo.

Nepalaužiama tauta

Per pastaruosius dešimt metų nė vienos Europos valstybės piliečiai nebuvo apgauti tiek daug kartų, kaip lietuviai. Tikėjosi stebuklo iš bankų indėlių - gavo špygą! Tikėjosi pralobti iš privatizavimo - daugelis prieš akis išvydo dar didesnę špygą! Viltis dėjo į žemės susigrąžinimą - ir vėl tuščios viltys. Tautos priešais laikė tą mažumą, kuri protestavo prieš vergišką “Mažeikių naftos” privatizavimą - vėl nepataikė! Ir taip toliau, ir panašiai.

Ne ką geriau sekėsi ir su tautos vadais. Šiek tiek įsitvirtinę valdžioje, visi ligi vieno įjunko tvarkyti ne valstybės, o savo ir giminių reikalus: supirkinėti gamyklas ir viešbučius, persikėlinėti žemes ir miškus, didinti sau algas, rūpintis renta iki gyvos galvos...

Bet ir tai tautos nepalaužė. Sugriuvus Rolando Pakso stebuklų piramidei, kone tą pačią dieną buvo griebtasi už naujo stebuklo garanto - Darbo partijos.

Saldūs stebukladarių glėbiai

Iš viso to būtų galima gardžiai ir smagiai pasijuokti, bet kad labiau norisi verkti. Juk net paskutinis kvailys, vieną kartą nudegęs, antrą kartą rankos į ugnį nebekiša. O pas mus viskas kitaip. Vien per pastaruosius metus puolėme net į keturių stebukladarių glėbius: konservatorių, socialliberalų, liberaldemokratų, dabar, rodos, jau ir darbiečių. Proginės, paskubomis prieš rinkimus sulipdytos partijos demokratinėje Europoje jau seniai yra pamirštas reiškinys. Ten žmonės puikiai žino, kad ne partijos ir pranašai keičia gyvenimą, o tik jie patys, jų gebėjimas tvarkytis vietose, teisė kontroliuoti išrinktą valdžią, mokėjimas priversti ją tarnauti žmonėms.

Būtent tokio aktyvumo ir sumanumo lietuviams ir trūksta. Iš čia ir totalinis nepasitenkinimas, socialinis pasyvumas ir kaip viso to pasekmė - tikėjimas stebuklais. Dėl to žmonės patys savo viduje praranda tą vitalinę energiją, kuri yra visa ko pradas. Taip keičiasi sąmonė, savimonė, taip keičiasi net žmogaus mąstymas ir kalba. Pasiklausykite, kaip dabar kalba žemdirbiai. Retai jų kalbose beišgirsi žožius sėkla, sėja, arimas, dirba, derlius, užtat lyg lietaus vanduo iš lietvamzdžio alma visokios intervencinės kainos, subsidijos, fondai, limitai, kompensacijos, atidėjimai...

Mūsų istorija liudija, kad kaimo žmonės ant žemės visada stovėdavo stipriausiai, jie paskutiniai ir iš kelio išklysdavo. Duok Dieve, kad taip būtų ir šį kartą, kad bent jau jų tikėjimas stebuklais ir stebukladariais nebūtų toks nepajudinamas kaip daugelio mūsų.