„Sirija, Irakas, Vakarų Afrika, Ukraina: Vokietijos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros ministras Gerdas Mülleris pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ ragino „krizių aplink mus“ akivaizdoje parodyti daugiau solidarumo bėglių ir kenčiančiųjų atžvilgiu. Jo nuomone, „ne tik valstybė, bet ir kiekvienas asmuo turi mirtinos bėdos atveju pridėti savo trigrašį“. 

Pokalbį Vokietijos radijo bendradarbis pradėjo cituodamas Gerdo Mullerio žodžius, kad „gyvename pasaulyje, kuris atrodo visiškai išėjęs iš vėžių“, ir po to pažymėdamas, kad „Jūs šiuos žodžius ištarėte, kai Niujorke pirmiausia dalyvavote klimato konferencijoje ir paskui Jungtinių Tautų Asamblėjos debatuose“.

Toliau Vokietijos radijas klustelėjo: „juk Ukraina nebūtinai priskaičiuotina prie įprastinių besivystančiųjų šalių, tad kodėl jaučiatės įsipareigoję ir jai padėti?“

Ministras G. Mulleris atsakė, kad „Ukraina mums labai svarbi partnerė, o ir ten dėl kovų ir konfliktų rytinėje Ukrainoje yra keturi penki šimtai tūkstančių vidaus bėglių, išrautų iš savo tėviškių. Jiems prieš akis – sunki žiema, kanclerė įsakė padėti, tą ir darome, siųsdami pagalbos konvojų.

112 sunkvežimių veža tai, ko iš namų išvarytiems bežemiams labiausiai reikia, kad ištvertų žiemą. Taigi vežame ne tik miltų maišus, bet ir priemones laikiniems būstams susimontuoti, statybines medžiagas ir priemones, sanitarinę įrangą, medikamentus, žieminę aprangą. 

Tai tiesioginė, praktiška pagalba, kurią decentralizuotai išdaliname merams Charkove ir įvairiose kitose vietovėse ten, kur tik atsiranda pabėgėlių iš rytinės Ukrainos. 

Atsimenu didelį poveikį, kurį kadaise mums darė iš Amerikos gaunami pagalbos paketai. Todėl dabar norėčiau kreiptis ir į Vokietijos piliečius: juk Ukrainos žmonės gyvena labai arti mūsų, o mes turime daug, esame toli gražu ne vargšai, todėl galime ir turime bent truputėlį padėti tiems, kurie tikrai vargsta“.

Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ paklausus, „ar tai ne išraiška to, kad Vokietijai priklauso didesnė atsakomybė už šį pasaulį, kaip įspėjo ne tik Vokietijos prezidentas?“, minstras G. Mulleris atsakė:

„Savaime aišku, kad taip. Mes esame vadovaujanti pramonės valstybė. Įsižiebusios aplink mus krizės reikalauja, kad priimtume atsakomybę. O atsakomybė mano požiūriu reiškia: prišokti su pagalba dabar ir ten, kur spaudžia didelės bėdos, kamuoja nepriteklius.

Turime karą Sirijoje – Basharas Assadas kovoja prieš savo paties šalį, o kur dar „Islamo valstybės“ fanatikai. Vien Sirijoje bei Irake ir aplink juos turime dešimt milijonų išvarytų bėglių, gyvenančių avariniuose statiniuose ar tiesiog ant žemės. Tą pats mačiau Erbilyje, Dohuke, ir čia negalime tik šiaip sau užmerkti akių.    

Juk pajėgiame ir privalome tiems žmonėms pagelbėti ištverti žiemą ir išgyventi. Tai pagaliau žmogiška pareiga, netgi krikščioniška pareiga.

Kas yra turtingas, gali, sakyčiau, bent vieną procentą savo turto paaukoti tam, kad šitą vargą sumažintų, ir tai liečia kiekvieną iš mūsų asmeniškai, ne tik valstybę“, – sakė G. Mulleris, Vokietijos krikščionių socialinės sąjungos, Vokietijos krikščionių demokratų partijos bavariškojo padalinio, atstovas Vokietijos parlamente.

Priminsime, kad krikščionys demokratai kartu su socialdemokratais dabar sudaro Vokietijos koalicinę vyriausybę. Jai vadovauja kanclerė, krikščionė demokratė Angela Merkel, o G. Mulleris joje užima Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros ministro postą.

Akcentuojame partiškumą dėl to, kad Vokietijoje ir kitur Vakarų demokratiniame pasaulyje jis laikomas ne minusu ar dėme, o savaime suprantamu dalyku. Žiniasklaida prie politiko pavardės visada pažymi, kuriai partijai jis priklauso, – tam, kad per rinkimus žmonės geriau orientuotųsi, susiedami pavardes ir veidus su partijomis, rinkdamiesi už ką balsuoti ar nebalsuoti.

Tik ne Lietuvoje. Čia žodžiai „partija“ ir „partiškumas“ kelia alergiją, gal dėl to, kad asocijuojasi su kadaise viešpatavusia Komunistų partija. Tačiau tai niekada nebuvo partija tikrąja to žodžio prasme: žodžiai „Komunistų partija“ reiškė ne partiją, o tiesiog valdžią, kaip dar senesniais Stalino laikais „liaudis“ reiškė ne žmones, o patį Staliną ir jo pakalikus arba, geriausiu atveju, komunistus, kurie ir sudarė ne partiją, o tiesiog valdantįjį sluoksnį.

Beje, dar nuo savęs pridursime, jog Vokietijos krikščionių socialinė sąjunga pačioje atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje siuntė materialią pagalbą ir į Lietuvą, taip pat kvietė jos atstovus į savo renginius.

O kaip su karine pagalba, pvz., kurdų pešmergams, šiuo metu kovojantiems su „Islamo valstybės“ teroristais?, – klausė Vokietijos radijas G. Mullerio, anksčiau nelabai tą sumanymą palaikiusio. Dabar Vokietijos Bundestago narys ir ministras atsakė:

„Iš esmės pasaulyje gerokai per daug ginklų, tai tiesa. Ginklai nekuria taikos, bet dabar gali kurti stabilumą. O pešmergai kovoja ir už mus. Krikščionių persekiojimas, taip pat jazidų kurdiškajame Irake, Sirijoje žudymas – tai „Islamo valstybės“ ekstremistų išpuoliai ir prieš mus, prieš kultūrą, siekiant išnaikinti religines, tautines mažumas.

Turėjau galimybę asmeniškai pasikalbėti su penkiomis jaunomis moterimis, kurios man atsivėrė ir papasakojo apie išprievartavimų lagerį. Taip, Jūs išgirdote teisingai! Kaimas, 1400 gyventojų, kurį neseniai užpuolė ir iš karto suvarė į vieną vietą 600 vyrų ir juos nužudė prieš pat jų moterų akis.

Tada moteris padalijo į dvi grupes – subrendusias ir mergaites, o mergaitės padovanotos kovotojams kaip, taip sakant, trofėjai. Tai genocidas! Užtat ir pritariau, kad mes siųstume ginklus pešmergams, nes tai yra pagalba būtinai savigynai“, – sakė G. Mulleris.

Toliau labai ilgame interviu jis dar akcentavo šiuos dalykus. Konflikte dėl Ukrainos „sankcijos Rusijai jau rodo poveikį, kai matome spaudimą rublio kursui ir investuotojų traukimąsi. Tačiau teisinga ir kanclerė, visą laiką ragindama laikytis diplomatinio kurso, išlaikyti kontaktą su V. Putinu, neužtrenkti jam durų, ne toliau eskaluoti, o siekti derybų“.

G. Mulleris taip pat pareikalavo, kad Europos Sąjunga bėglių reikalams skirtų bent vieną milijardą eurų, nes ligi šiol asignuotieji 17 milijonų „yra beveik niekas“.

„Reikia investuoti į priežasčių, sukeliančių bėglių srautus, šalinimą, nes negalime pas save priimti visų bėglių. Tačiau jų Vokietijoje ir kitur Europoje šiemet reikės priimti bent 200 tūkstančių, ir čia būtina juos teisingiau padalyti tarp 28 ES šalių.

Vienos jų rodo solidarumą, ypač Vokietija ir šiaurės šalys, o kitos nusisuka“, – teigė G. Mulleris ir toliau aiškino, kad net ir Vokietija „dar nepasiekė savo ribos, už kurios jau nebegalėtų priimti naujų bėglių“.

Politikas sakė matęs „prie sienos su Sirija esantį miestą Jordanijoje, turintį 60 tūkstančių gyventojų ir per paskutinius 12 mėnesių priglaudusį 120 tūkstančių bėglių“. Jis aplankęs „ir Jordanijos ūkininką, auginantį ožkas ir savo ištuštintame tvarte apgyvendinęs aštuonių asmenų šeimą iš Sirijos.

Taip buvo ir pas mus, tas solidarumas po karo, ir matau, kad daugiausia gero padaro patys vargingiausieji. Todėl vokiečių bendruomenių vaitojimai dėl per didelio skaičiaus bėglių, kuriuos reikia priimti, nelabai pagrįsti.

Vokietijoje yra laisvų kareivinių, kurias veikiant greitai ir nebiurokratiškai galima panaudoti, taip pat ir bažnyčios turi patalpų, aikščių ir galimybių.

Ir kartoju: jei mūsų plėtros ministerija, pvz., Šiaurės Irake kartu su UNICEF per šešias savaites pastato pabėgėlių stovyklą dešimčiai tūkstančių žmonių, tada ir itin civilizuotoje Vokietijos federacinėje respublikoje savivaldybėms turėtų pavykti per šešias savaites priglausti 200 ar 500 pabėgėlių“, – teigė Vokietijos politikas, krikščionis demokratas G, Mulleris pokalbyje su Vokietijos radiju.