Quantcast

Lietuviai nemoka protestuoti?

Prancūzijos darbininkų streikų ir protestų banga šalies ekonomikai kasdien kainuoja 200-400 mln. eurų. Pabandykime įsivaizduoti ką kalbėtų mūsų politikai, jei Lietuvos ekonomikai dėl streikų būtų padarytas bent šimto tūkstančių litų nuostolis?

Streikuotojai būtų sumalti su žemėmis, išvadinti tėvynės išdavikais, svetimų spectarnybų agentais ir dar bala žino kuo. Įdomiausia tai, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų tuo nuolankiai patikėtų ir anksčiau ar vėliau pradėtų smerkti streikuotojus (toks procesas jau prasidėjo kalbant apie Kedžio šalininkus, kurie inirtingai priešinasi nusistovėjusiai tvarkai ir už tai jau pelnė budulių ir kedofilų pravardes).

„Mūsų mužikai kantrūs“ — tai maloniausia diagnozė bet kuriam aukščiausius postus užimančiam politikui. Nieko negali būti malonesnio negu žinojimas apie prarają tarp politinių sprendimų ir jų iššaukiamų pasekmių. Kuklūs Kauno troleibusų parko vairuotojų streikeliai (atsirado nepalaikiusiųjų, kurie labai rūpinosi kauniečių kelionėmis), nedrąsūs ir juoką keliantys susibūrimai prie savivaldybės yra tiesioginis įrodymas, kad vadinamosios profsąjungos savo vaidmens neatlieka.

Vilniuje dar geriau: niekas net necyptelėjo, kai susibūrimų ir mitingų vietą nukėlė periferijon (Kaune mitingams geriausiai tiktų S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas Aleksote).

Kita vertus, kaltinti tik profsąjungas dėl nesugebėjimo suvienyti labiausiai išsunktus ir tebesunkiamus visuomenės sluoksnius - nevalia. Tai kalta iš praeities atėjusi ir viešose renginiuose bei žiniasklaidoje vis nuskambanti nuostata. Ją neretai išgirsi ir tikrųjų patriotų lūpose. „Mus engė kryžiuočiai, bet mes išlikome, mus trypė imperijos, bet mes ištvėrėme, mus rusino, bet mes atsilaikėme ir t.t.“, — štai ką dažniausiai šneka itin besirūpinantys Lietuvos ateitimi. Galėtų patylėti...

Negaliu klausytis tokių kalbų. Darosi nuo jų koktu. Argi taip sunku suvokti, kad tikroji stiprybė slypi ne gebėjime ištverti, iškentėti, nusižeminti, bet priešingai — kovoti, susivienyti, priešintis?

Štai dėl ko su sveiku pavydu stebiu protesto akcijas Prancūzijoje. Pats esu šaulys, policijos rėmėjas ir šiaip įstatymų paisantis pilietis, todėl prasidėjus betvarkei tikrai stočiau tvarką ginančių institucijų pusėn. Tačiau tramdydamas budulius nuoširdžiai džiaugčiausi, kad mažėja priekvailio lietuviško mužikiško nuolankumo lygis. Ir ne kiekvienas streikų pagalba kovojantis už savo teisę būti neapvaginėjamas yra valstybės priešas. Veikiau priešingai.

Bet tuščios tokios kalbos... Nes... Temeta akmenį į Seimo rūmų langus tas, kuris neprisidėjo prie tokio Seimo atsiradimo. 


Šiame straipsnyje: streikas Prancūzijoje

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija
    Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija

    Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus išaugo 2,9 proc., o palyginti su paskutiniuoju 2023 m. ketvirčiu jis padidėjo 0,8 proc. Didžiausią teigiamą įtaką BVP pokyči...

  • Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas
    Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas

    Rinkimai demokratinėje valstybėje – tai pirmiausia visuomenės brandumo įvertinimas, tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek laisvos Lietuvos piliečiai turi galimybių ir noro per rinkimus išreikšti savo valią ir lemti valstybės r...

    2
  • Rinkimų kampanija lygi nuliui
    Rinkimų kampanija lygi nuliui

    Rinkimų į valstybės vadovo postą šiemet nebus, prezidento institucija po D. Grybauskaitės – nususinta ir nebeaktuali. Tyla, ramybė ir bangų ošimas – kampanija lygi nuliui. Kybo tik keli ironiški premjerės plakatai tarp ...

    6
  • Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?
    Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?

    Pastarąjį dešimtmetį pajutome tikro „vakarietiško“ gyvenimo skonį. Mūsų jau nebestebina kavos puodelio kaina Madride, nes Vilniuje už jį mokame beveik tiek pat. Daugeliui savotišku standartu tapo ir savaitgalio kelion...

    3
  • (Ne)reikalingos knygos
    (Ne)reikalingos knygos

    Užbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien  bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...

  • Vagių ir šliundrų sovietai
    Vagių ir šliundrų sovietai

    Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...

    19
  • Mergelė Bufetava
    Mergelė Bufetava

    Prastai lietuviškai kalbantis pilietis Z. Z. turėjo jugoslavišką bufetą. Kažkada pirktą pagal pažintis už talonus. Nors Jugoslavijos jau nėra, tačiau bufetas tebestovi. Virš bufeto ant sienos prikalta Rusijos vėliava. Kartą, kai...

    6
  • Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato
    Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato

    Kasmetinė mero ir tarybos darbų ataskaita ilgus metus buvo privalomas dokumentas, kurį miesto vadovas kasmet pateikdavo vilniečiams, kad jie galėtų matyti, kaip vykdomi valdžios  įsipareigojimai. Šią tradiciją įvedė Artūras Zuokas, ka...

    4
  • Timūras be būrio
    Timūras be būrio

    Potvynis Sibire nesibaigia, užtvindė jau ir urano kasyklas (skęstantys miestai, kaimai, namai su visu gyvuoju inventoriumi šiuo atveju – ne tiek svarbūs), taiką vis drumsčia ukrainiečių koviniai dronai (nepainioti su kovinėmis žąsimis),...

  • Atstatėme istorinį teisingumą
    Atstatėme istorinį teisingumą

    Man, kaip partizano ir tremtinės dukrai, itin svarbu ir labai džiugu, kad balandžio 18-ąją Seime įstatymo pakeitimu atstatytas istorinis teisingumas nuo okupacijų nukentėjusiems panašaus likimo Lietuvos gyventojams. Mano inicijuotoms Asmenų, nu...

    3
Daugiau straipsnių