– Beje, pakalbėkime apie tai. Jūs kaip tik sakėte, kad vienas iš svarbiausių pasiekimų per 28 nepriklausomybės metus – padidėjęs visuomenės pilietiškumas. Bet ar tikrai pilietiškai elgiasi masiškai emigruojantys lietuviai? Juk jie, užuot keitę gyvenimą Lietuvoje, bėga iš tėvynės.

–  Vienareikšmio atsakymo nėra. Jei norėtumėt populistinio atsakymo, tai sakyčiau, kad tikrai – blogai, nes reikia dirbti ir kurti čia. Bet negalima kalbėti apie emigraciją vien kaip juoda ir balta. Didžiausia išstumtų gyventojų banga – beveik 83 tūkst. – paliko Lietuvą 2010 metais. Vėliau skaičiai šiek tiek mažėjo. Dabar vėl stebimas augimas. Bet ar per tą laiką jūs matėte, kad sprendimų priėmėjai būtų įvardiję problemas ir žengę jų sprendimo žingsnius, kurie naikintų priežastis žmonėms išvykti? O priežastys juk yra ne tik ekonominės.

– Bet būtent ekonominės – pirmoje vietoje.

– Taip, ekonominės – svarbiausios, bet šalia jų yra ir teisingumo trūkumas, verslo sąlygos, kai, dalyvaudamas pirkimuose, neturi jokių galimybių sąžiningai laimėti. Tai irgi skatina žmones išvykti. Dalis žmonių išvyko ir siekdami įgyti geresnį išsilavinimą.

Kai dešiniųjų vyriausybė įvedė vadinamuosius krepšelius, kai vaikas arba studentas virto preke, tai liudijo, kad [padėtis Lietuvoje] tikrai prasta. Neteisinga būtų manyti, kad išvykę žmonės – blogi piliečiai. Juolab kad mūsų „ambasadoriai” užsienyje įsikūrusiose lietuvių bendruomenėse nori dalyvauti valstybės gyvenime.

– Premjere, Vasario 16-osios valstybė buvo tautinė valstybė. Ką jums asmeniškai reiškia Vasario 16-oji ir ar esate tautinės valstybės šalininkas?

– Man tai – ir valstybės, ir šeimos šventė. Tai labai svarbus to meto strateginis laimėjimas. Tą laimėjimą pasiekti padėjo išlaikytas lietuvybės pradas. Vasario 16-oji padėjo tvirtus pamatus, leidusius mums atkurti nepriklausomybę Kovo 11-ąją.

– Ar jūs – už tautų Europą, ar labiau už kosmopolitinę federaciją?

– Lietuva yra tautinė valstybė. Ji yra Europos sudėtinė dalis, bet aš niekada nepasisakysiu už federaciją. Mes turime išlaikyti savo valstybingumą ir tapatumą. Tikrai nesame apsitvėrę sienomis: esame moderni europietiška valstybė, bet – tautinė valstybė. Kita vertus, niekad neslėpiau, kad papildomų trijų raidžių naudojimas mūsų abėcėlėje, mano manymu, nepakenks mūsų tautiškumui.

– Kokios savybės, jūsų manymu, turėtų būti svarbios geram valstybės vadovui?

– Labai svarbu, kad vadovas būtų ryžtingas žmogus, nebijantis priimti nepopuliarių sprendimų. Galima, aišku, vegetuoti, atidėlioti sprendimus, naudotis situacija ir būti populiariam, bet iš tikro reikia matyti ilgalaikius valstybės ir visuomenės tikslus. Svarbios savybės – sąžiningumas, padorumas, savo nuomonės turėjimas, gebėjimas kritiškai pažvelgti į save ir pripažinti savo klaidas.

– Susidaro įspūdis, kad jūs kartais gan rimtai nesutariate su prezidente Dalia Grybauskaite. Kuriais klausimais labiausiai išsiskiria jūsų nuomonės?

–  Mūsų požiūriai į valstybės valdymą skiriasi. Negalime pasirinkti kurios nors srities ir priiminėti joje „buldozerinius“ sprendimus, o apie visus tuos, kurie su tais sprendimais nesutinka, sakyti, kad jie esą „užsispyrę“ arba „buki“.

Visos valdžios institucijos yra atsakingos už valstybėje vykstančius procesus. Prezidentas yra tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, kuris pasirašinėja arba vetuoja įstatymus, kurio autoritetas itin didelis, todėl itin didelė ir atsakomybė. Deja, aiškiai matomas noras iš aukšto ir tarsi iš šono žvelgti į tai, kas vyksta šalyje. Tarsi būti arbitru, pamirštant, kad tai ir tavo sprendimai. Kartais tai ir lemia mūsų su prezidente nuomonių skirtumus. Neturėtume skatinti šalyje intrigų. Valstybė neturi tapti paskalų įkaite. Man tai nėra priimtina.

Neturėtume skatinti šalyje intrigų. Valstybė neturi tapti paskalų įkaite. Man tai nėra priimtina.

Maža to, viena institucija, kad ir labai svarbi, negali pakeisti Konstitucijos nustatytų valdžių atskyrimo principų. Ir kai atsiranda noras atlikti vyriausybės darbą…

– Kokiais atvejais tas noras buvo atsiradęs?

– Tokių situacijų buvo ne viena. Galite tiesiog stebėti situaciją. Mėginama neigti būtinybę priimti kai kuriuos sprendimus ir siūlyti vyriausybei tokius sprendimus, kurie yra fragmentiški ir iki galo net nesuvokti. Dar blogiau yra tai, kad priimti siūlymai vėliau tampa tos pačios prezidentūros kritikos objektu, vos tik kyla kokia nors neigiama reakcija visuomenėje.

Konkrečių pavyzdžių daug. Pamenate medikų pasipiktinimą dėl vadinamojo eilių įstatymo? Tai buvo viena iš Medikų sąjūdžio įsikūrimo priežasčių, tai virto ir protestais prie vyriausybės rūmų. Ar kas nors pasidomėjo, kad tai prezidentūros inicijuotas įstatymas? Ar pati prezidentė jį gynė? Visą spaudimą teko atlaikyti ministerijai ir vyriausybei.

Panašiai buvo ir su alkoholio ribojimais. Prezidentė pasirašė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas ir viešai sakė, kad jose neliko jokių sunkiai įgyvendinamų ar perteklinių ribojimų, kad laikomasi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų.

Vos tik atsiradus problemai dėl alkoholio reklamos užsienyje leidžiamuose leidiniuose, prezidentė pareiškė, kad tai gėdinga ir primena viduramžius. Na, jei gėda, tai mūsų visų. Taip pat ir prezidentės.

Vardinti galima ilgai, bet pastaroji situacija su vaiko teisių užtikrinimu… Vaikų saugumas yra absoliutus prioritetas, daroma labai daug, iki įstatymo įsigaliojimo dar liko beveik pusė metų, viskas bus spėta, bet jau ant kilimo kviečiami ministrai, kurie iš anksto išbarami, kad netinkamai dirba. Man, kaip vyriausybės vadovui, tai nėra priimtina ir suprantama. Manau, kad tai prezidentės akibrokštas ir noras ne prisiimti, o bėgti nuo atsakomybės.

– Ponia Grybauskaitė šįmet ne kartą kritikavo jūsų vyriausybę. O kaip dėl jos pačios atsakomybės neseniai sukritikuotų ministrų atžvilgiu? Juk būtent prezidentas, pagal Konstituciją, skiria ministrus ir tvirtina vyriausybės sudėtį? Ką tik pati paskyrė – ir jau pliekia?

– Nieko naujo. Per tai perėjo visos vyriausybės. Mūsų vyriausybė ėmėsi tų darbų, kurie keletą metų buvo nevykdomi, neliečiami, buvo stengiamasi jų nematyti, nes jie buvo nepatogūs. Pasirinkti segmentiškai patogią nišą – labai paprasta. Taip, ministrai – paskirti, tai – vyriausybės vadovo teikimas ir prezidentės skyrimas. Tai bendra atsakomybė už ministrų kabineto veiklą. Ne visiems ministrams vienodai gerai sekasi darbuotis. Tačiau situacija tikrai nėra tokia, kad reikėtų kalbėti apie kardinalius pokyčius ministrų kabinete.

Bet reikia suprasti, kad ministrai ir ministras pirmininkas vadovaujasi Konstitucijos numatytais įgaliojimais. Ir joks prezidentės patarėjas ar patarėja negali kištis ir keisti ministro priimtus sprendimus. Manau, su jokia kita prezidentūra tokių dalykų nebuvo.

– Pamenate, kaip D. Grybauskaitė aukštai kėlė kartelę kai kuriems ankstesnės vyriausybės ministrams? Tikrino net jų anglų kalbą. Bet kažkodėl vis tiek paskyrė tokius, kaip Dailis Barakauskas ir net Audronė Pitrėnienė. Kaip tai suprasti?

– Nenorėčiau kalbėti apie buvusius ministrus, nes ir pats trumpai dirbau šešioliktojoje vyriausybėje. Manau, ir tada buvo elgiamasi visiškai nekorektiškai. Jei nėra įstatymų pažeidimų dėl korupcijos ar nepriekaištingos reputacijos, tai – valdančiosios daugumos ir ministro pirmininko pasirinkimas. Tai, kas vyko, atrodė negražiai, o rezultatas, kaip jūs ir sakėte, buvo keistas. Bet gal tiesiog buvo toks noras – kad būtų suformuota ne tokia vyriausybė, kokios norėjo Algirdas Butkevičius, o tokia, kokios norėjo prezidentė.

– Kad kai kurie ministrai ne itin gerai atrodytų?

– Jūs pats ir padarėte išvadas.