„Ji yra Europos sudėtinė dalis, bet aš niekada nepasisakysiu už federaciją. Tikrai nesame apsitvėrę sienomis: esame moderni europietiška valstybė, bet – tautinė valstybė“, – portalui LRT.lt teigia vyriausybės vadovas.

Atsakydamas savo kritikams dėl išreikšto požiūrio į tarpvyriausybinius santykius su Rusija, S. Skvernelis perėjo į kontrpuolimą ir palygino kritikų argumentaciją su Rusijos skleidžiama propaganda.

„Mūsų propagandininkų pasisakymai nelabai skyrėsi nuo anos pusės propagandos. Štai šiandien paskelbta apklausa, kuri rodo, kiek gyventojų iš tikrųjų pritaria, kad reikėtų tam tikrų kontaktų (ne draugystės ar bičiuliavimosi). Man atrodo, 52 proc. Tai kas čia – vėl „neteisinga” apklausa? O gal geriau girdėkime žmones, kad ir kokia būtų jų pozicija?“ – svarstė premjeras.

Kalbėdamas apie santykius su prezidente Dalia Grybauskaite, „valstiečių“ būsimu kandidatu į prezidentus dažnai įvardijamas S. Skvernelis kritikavo „buldozerinius“ sprendimus, kai apie visus tuos, kurie su tais sprendimais nesutinka, sakoma, kad jie esą „užsispyrę“ arba „buki“.

„Visos valdžios institucijos yra atsakingos už valstybėje vykstančius procesus. Prezidentas yra tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, kuris pasirašinėja arba vetuoja įstatymus, kurio autoritetas itin didelis, todėl itin didelė ir atsakomybė. Deja, aiškiai matomas noras iš aukšto ir tarsi iš šono žvelgti į tai, kas vyksta šalyje. Tarsi būti arbitru, pamirštant, kad tai ir tavo sprendimai“, – kalbėdamas LRT.lt, pažymėjo premjeras.

– Artėja valstybės šimtmetis. Esame nepriklausomi jau beveik dvidešimt aštuonerius metus. Kas, jūsų manymu, svarbiausia mūsų valstybės gyvavimui ir klestėjimui? Kokie mūsų svarbiausi pasiekimai ir didžiausios nesėkmės?

– Manau, didžiausias pasiekimas – tai, kad turime pilietinę visuomenę. Nesakau, kad visi, bet pakankamai daug žmonių yra kritiškai mąstantys, turintys nuomonę ir nebijantys jos reikšti. Turime labai tvirtus valstybingumo pamatus. Dabar net negalime diskutuoti, ar žmonės, iškilus pavojui, gintų Lietuvos valstybę, jos laisvę ir demokratiją, savo teises. Šis klausimas tampa beprasmis.

Kad ir kokios būtų  vidaus politinės rietenos, minėti dalykai vienija mūsų pilietinę bendruomenę. Kasmet matome vis daugiau nepakantumo korupcijai. Mažėja taikstymosi su pakišų ir kyšių tradicijomis. Tai ypač sakytina apie jaunesniąją kartą. Šiuo atžvilgiu matyti ryškus kontrastas su kai kuriomis politinėmis partijomis, kurioms vis dar yra vertybė gauti pinigų iš neskaidraus verslo, sudaryti vadinamojo „paketavimo” sandorius, mėginti iškreipti rinkimų rezultatus.

Ko nepavyko nuveikti per tą laiką – ypač per paskutinį dešimtmetį? Mes nesugebėjome augančios ekonomikos vaisiais pasidalinti su visa visuomene. Ryškėja gan didelė socialinė atskirtis, kenkianti ir visuomenei, ir valstybei. Nuo krizės laikų iš esmės pamirštos socialinės problemos, jos ilgą laiką nespręstos.

– O kodėl taip nutiko? Kodėl socialinė atskirtis tokia didelė?

– Nebuvo politinės valios ir ryžtingų sprendimų perskirstant biudžetą ir siekiant jo didesnio surinkimo. Ne per mokesčių didinimą, o efektyvų mokesčių administravimą ir perskirstymą toms sritims, kurioms labiausiai reikia. Buvo galimybių tokią politinę valią ir lyderystę pademonstruoti, bet to niekas nesiėmė daryti. Na, galbūt socialdemokratų vyriausybė bandė užsiimti įšaldytomis socialinėmis išmokomis ir elementariais baziniais dydžiais, atlyginimais.

Nors tam tikri pavyzdžiai rodo, kad, kai buvo norima sutvarkyti krašto apsaugos finansavimo reikalus, pakako griežtai treptelėti kojele, ir iškart pavyko drastiškai padidinti gynybos finansavimą. Nors, jei krašto apsaugos finansavimas prieš tai nebūtų nukritęs iki vos daugiau nei 0,7 proc. BVP, būtume turėję kitokią situaciją ir nebūtų tekę daryti tokių drastiškų investicijų kitų sričių sąskaita.

Dabar turime kitą paradoksą: žmonės ilgai laukė pensijų didinimo, artėjančio mokytojų, mokslininkų, gydytojų finansavimo esminės kaitos, aukštojo mokslo reformos, sveikatos priežiūros [pertvarkos], bet dabar vis tiek yra nepatenkinti.

– Matyt, nepatenkinti tuo, kad kainos spėja užaugti greičiau nei atlyginimai. Ką daryti, kad taip nebūtų?

– Infliaciją suvaldyti pavyko. Prognozuojama, kad šiemet ji bus dar mažesnė. Taip, reikia judėti toliau. Turime galvoti apie mechanizmus, kurie leistų užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Čia darbas ir Konkurencijos tarybai. Turime skatinti į Lietuvos rinką ateiti daugiau užsienio bendrovių. Jei svertų per mažai ir matome, kad laisvosios rinkos dėsniai kai kuriose srityse tampa oligopoliniais susitarimais, turime taisyti įstatymus, kad tokie svertai atsirastų.

Taip pat noriu pasakyti apie praeitį: „Sodros“ diskreditavimas. Pastaruoju metu buvo demonstruojama, kad „Sodra“ yra netvari, kad ji bankrutuos, kaupti nebeapsimoka, kad ji turėjo 3,6 mlrd. eurų deficitą. Tai visiškas diskreditavimas.

Sugebėjome atkurti „Sodros“ prestižą – nuo šių metų sausio mėn. 1 d. ji neturi jokios skolos. Ji pradėjo kaupti rezervinį fondą, „subfondus“ ligos, motinystės atvejams. Nepamirškime, kad vis dar mokame  – ir šiemet mokėsime – po 17 mln. eurų už anksčiau padarytus neteisėtus sprendimus, grąžindami algas valstybės tarnautojams.

– Tas, kurios buvo nukirptos per krizę?

– Taip. Buvo priimti antikonstituciniai įstatymai. Ir patvirtinti parašais. Tarp jų buvo ir prezidentės parašas. Dar yra iš žmonių atimtų išmokų apie 220 mln. eurų, bet dėl jų nėra teismų sprendimų.

Spaudimas didinti darbo užmokestį privačiame sektoriuje yra, ir verslas labai dažnai pasirenka išaugusias sąnaudas perkelti ant vartotojo.

Kas nutiko kainoms? Matyt – keli svarbūs dalykai. Pirmiausia [jų kilimas] justi maisto produktų, paslaugų sektoriuose. Kažkada padaryti sprendimai, leidžiantys koncentruotis prekybos centrams ir jiems tapti dominuojančiais rinkos dalyviais. Kai nėra alternatyvų, smulkių prekeivių, galimybės ūkininkams dalyvauti maisto gamybos, perdirbimo ir prekybos grandinėje, tai sukelia tam tikrų padarinių.

Prisidėjo ir euro įvedimas. Metus laiko vykdėme monitoringą, o po to valstybė kažkodėl paleido proceso vadžias. Ir palaipsniui – ypač paslaugų sektoriuje – kainos pakilo. Žinoma, yra ir objektyvių dalykų, tokių, kaip žmonių skaičiaus mažėjimas. Trūksta dirbančiųjų, kitaip tariant – žmogiškųjų išteklių. Spaudimas didinti darbo užmokestį privačiame sektoriuje yra, ir verslas labai dažnai pasirenka išaugusias sąnaudas perkelti ant vartotojo.

– Ar įmanoma priversti verslą elgtis kitaip?

– Rinkos sąlygomis verslo tikrai nepriversime elgtis kitaip administracinėmis priemonėmis. Turime ieškoti alternatyvų ir daryti spaudimą per kitus mechanizmus. Kalbant apie maisto kainas – per smulkesnių prekybos vietų atsiradimą ir kooperacijos skatinimą žemės ūkyje, šeimos ūkių palaikymą.

Ką tikrai padarysime ir ko nepadarėme praėjusiais metais – nes turėjome problemų su skylančiais koalicijos partneriais, taip pat skeptiška prezidentės nuomone apie mokesčių reformą – tai darbuotojo ir darbdavio mokesčių dalių konsolidavimas ir perėjimas prie kitokio tarifo. Turime labai didelį darbo jėgos apmokėjimą, ir reikia palengvinti šį spaudimą. Tai susiję ir su darbuotojo pajamų didėjimu, galimybėmis namų ūkiams skirti daugiau lėšų ne vien būtiniausiems poreikiams.

Žinoma, yra ir kita nuomonė – kad kylantis vidaus vartojimas skatino infliaciją. Taip pat su augančia infliacija tiesiogiai koreliavo akcizų alkoholiui, kurui, tabakui didinimas. Ką jau čia slėpti.

Bet praėjusiais metais turėjome labai juntamą eksporto augimą, o tai – sveikos ekonomikos bruožas, labai svarbus mūsų ekonomikos augimui, nes jis neįsuka infliacijos spiralės. Verta atkreipti dėmesį ir į ateinančias tiesiogines gamybines užsienio investicijas (ne paslaugų centrus). Gamykla, kuri, tarkime, gamins komponentus automobilių pramonei, generuoja daug darbo vietų, nes tame gali dalyvauti ir papildomi verslai. Tai reiškia, kad žmonės gali likti dirbti Lietuvoje, neemigruoti.