Kiekvienas, dirbantis senelių namuose, jaučiasi labai reikalingas. Nors aplinka čia liūdna, Aušra sako patirianti ir daug gražių emocijų: „Kai išvažiuoju vasarą, jie išlydi pas mamą ir sako: pasakyk savo mamai, kad ir  mums tu reikalinga. Tai labai malonu, labai gerai jautiesi.“

Kiekvieną dieną ateidama į darbą ji žino, kad kurio nors iš senukų jau galbūt nebėra. Tačiau blogas mintis veja į šalį ir sako, kad visi čia dirbantys turi susikūrę savo filosofiją.

„Aš namuose sau susidėlioju, kad dirbu ne tik senelių namuose – aš dirbu mirties namuose. Ir turiu natūraliai juos paleisti, suprasti, kad jie visi serga, kad jie anksčiau ar vėliau visi išeis“, – atskleidžia „Emigrantų“ pašnekovė.

Islandijos pilietybę priėmė dėl sūnaus

Daug ir sąžiningai dirbusi Aušra prieš kelerius metus jau išpildė savo didžiausią svajonę – kaip buvo pažadėjusi vos atvykusi į Islandiją, su vyru jiedu įsigijo visureigį. Automobilis buvo kaip simbolis, kad bet kokie tikslai anksčiau ar vėliau gali būti pasiekti.

Pasidžiaugusi visureigiu Aušra vėliau nusprendė, kad vis dėlto jai užteks paprastesnės ir mažesnės mašinos. Jau geriau nusipirks nuosavus namus: „Tai buvo naujas rajonas, tik pastatytas visiškai naujai namas. Paskola buvo per maža, kad nusipirktume įrengtą butą, tai nusipirkome visiškai neįrengtą ir patys įsirengėme. Kiek atsiėjo, neskaičiavome, nes viską darėme pamažu.“

Aušra sako turinti viską, apie ką galėjo kada nors pasvajoti, bet prisipažįsta, kad ją vis dėlto ima liūdesys. Emigrantė piktinasi, kad dėl netobulų įstatymų iš jos nesąžiningai bandoma atimti mūsų šalies pilietybę.

„Labai noriu, kad liktų Lietuvos pilietybė. Labai noriu ir turbūt dar nepasiduosiu – rašysiu prezidentei. Mano mama gimusi per Antrąjį pasaulinį karą, ji gimė nepriklausomoje Lietuvoje, ji nebuvo ištremta, kaip tai nusako įstatymai, bet ar tai buvo lengvas laikas? Kodėl tai nenusakyta įstatymuose? Aš nesuvokiu to dalyko. Ji – tik 8 klases baigusi moterytė, man irgi buvo sunku, kai mama negalėjo raštelių rašyti ar panašiai, padėti su pamokomis. Tai aš teigiu, kad aš esu jos palikuonė. Kodėl aš negalėčiau turėti dviejų pilietybių tiesiog per ją?“ – klausia Aušra.

Šių metų pradžioje priėmusi Islandijos pilietybę, Aušra sako tai padariusi ne dėl savęs, o dėl vyresniojo – penkiolikamečio sūnaus Edvino, siekiančio profesionalaus krepšininko karjeros.

„Vaikas pradėjo sportuoti ir jam labai gerai sekasi. Jis turbūt visas mano svajones išpildė dar vaikas būdamas. Bet jis jausdavosi blogai, kai jo pasas kelionėje būdavo žalias, nes jis išsiskiria. Yra krūva pasų, pavyzdžiui, kelionėje, o jo pasas – žalias. Aš sakau – ar tu sielojiesi dėl to? Sako – na, taip, norėčiau būti islandas. Tai mes užpildėme dokumentus ir gavome Islandijos pilietybę“, – pasakoja Aušra.

Aušros vaikai užaugo Islandijoje, vietinė kalba jiems daug priimtinesnė nei lietuvių. Visi jų draugai gyvena čia, o tėvų gimtojoje Klaipėdoje pažįsta tik artimiausius gimines. Aušra sako, kad nors sunku tą pripažinti, bet jie daugiau islandai nei lietuviai, todėl savo ateitį berniukai mato būtent Islandijoje.

„Jis [vyresnysis sūnus] pateko į islandų rinktinę. Anksčiau, kai buvo mažesnis, mes dar nežiūrėjome į tai rimtai. Bet su kiekvienu kartu, kai jis vėl ir vėl pereidavo atranką... Tada tu suvoki, kad turi apsispręsti ir turi statyti pagrindus, kaip bus, kas bus“, – teigia Aušra.

Islandijos krepšinio rinktinėje gali žaisti tik pilietybę turintys žmonės, aiškina Aušra ir tai vadina pagrindine savo apsisprendimo priežastimi, bet ne vienintele: „Mes jautėmės skolingi šitai šaliai. Ji mums atvėrė dideles galimybes. Aš turbūt nebūčiau turėjusi antro vaiko, jeigu ne Islandija, nes neįmanoma su lietuviškomis algomis.“ 

Tačiau Aušra tikina vis tiek mylinti Lietuvą ir piktinasi gaunanti laiškų, kuriuose įvairios institucijos ją ragina savo noru parašyti prašymą anuliuoti lietuvišką pasą: „Aš turėčiau parašyti prašymą ir tiesiog grąžinti pasą Lietuvai. Bet, mano nuomone, aš savo ranka negaliu parašyti tokio prašymo.“

Dabar jau oficialiai Islandijos pilietė reiškia didžiulę meilę mūsų šaliai ir aiškina, kad viskas, dėl ko taip stengėsi, yra ne tik dėl savo šeimos gerovės, bet ir dėl tų artimų žmonių, kurie liko Klaipėdoje.

Į gimtuosius namus emigrantė grįžta kasmet, kartais net ir po kelis kartus. Aušra su savimi visada atsiskraidina ir didžiulius maišus dovanų.

Grįžti į Lietuvą visam laikui Aušra kol kas nepasiruošusi. Islandijoje jai labai gerai. Vakarais su draugėmis eina žaisti nuo paauglystės mylimo rankinio arba keliauja dairytis po beprotiškai gražias apylinkes. Atsistoja ir žiūri į tolį, sako, kad tai veikia kaip geriausi raminamieji: „Šalia yra nedidelis kalnas, lipu į tą kalną. Puikus vaizdas, oras, vėjas. Išsikraunu visiškai. Lipu ir apie nieką negalvoju. Visiškai atsipalaiduoju ir išeina ta bloga energija, jeigu jos prisikaupę.“

Laida „Emigrantai“ LRT TELEVIZIJOS eteryje – antradieniais 19.30 val.