Tarp penkerius metus renkamų „LT tapatybės“ laureatų gausiausias – kūrėjų būrys

Lygiai po savaitės Lietuvos Seime, Kovo 11-osios salėje, bus paskelbti „LT tapatybės 2007“ laureatai, savo nuopelnais kultūros, sporto, turizmo ir verslo srityse labiausiai išgarsinę Lietuvos vardą pasaulyje.

Apdovanojimui kultūros srityje nominuoti režisierius Eimuntas Nekrošius, saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir dailininkas bei rašytojas Kęstutis Kasparavičius. Vienam jų atiteks LT tapatybės simboliu tapusi dailininko Eimanto Ludavičiaus sukurta bronzinė lašo statulėlė. Ne tiek svarbu, kas taps išrinktuoju, kurio vardas bus tapatinamas su Lietuva. Kur kas svarbiau, kad visi trys jau daugelį metų neatlyginamai „dirba“ savos šalies kultūros ambasadoriais. Per juos pasaulyje atpažįstama Lietuva.

Idėja virto tradicija

Projektas „LT tapatybė“ startavo 2004 metais. Jį rengia Lietuvos institutas, kurį 2001 metais įsteigė LR Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos.
„Lietuvos vardas pasaulyje neatsiejamas nuo Lietuvos žmonių vardų. Lietuvą pasaulyje savo darbais garsina sportininkai ir menininkai, verslo ir kitų sričių atstovai. Įvertindami ir pagerbdami jų nuopelnus, skatindami kuo daugiau žmonių ir organizacijų prisidėti prie teigiamo Lietuvos įvaizdžio kūrimo, inicijavome „LT tapatybės“ rinkimus“,– teigia laikinoji Lietuvos instituto direktorė Saulė Mažeikaitė.
Projekto rengėjai sako, kad idėja pasitvirtino, sulaukė visuomenės pritarimo ir pretenduoja tapti ilgalaike tradicija.
Nuostatai leidžia „TL tapatybės“ rinkimuose dalyvauti ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir ambasadų kitose šalyse darbuotojams, užsienio lietuvių bendruomenėms. Atgarsio susilaukta iš dvidešimt vienos šalies – iš viso pasiūlyta per šimtą kandidatų, į antrąjį etapą išrinkti keturiolika. Kas taps laureatais, lygiomis dalimis nulems ir žmonių atiduoti balsai (adresu www.tapatybe.lt galima baalsuoti iki kovo 12 d.), ir komisijos nuomonė.

„Visas Nekrošius“

Simboliška, kad žinia apie nominaciją režisierių E.Nekrošių pasiekė ne Lietuvoje, o pakeliui į Italiją. Lietuvoje per metus jis praleidžia daug mažiau dienų ir parodo daug mažiau spektaklių negu svetur. Tačiau kad ir kur būtų gyvoji mūsų teatro legenda, jo vardas siejamas su Lietuva.
Nominaciją „LT tapatybės“ rinkimuose nulėmė 2007 metų spalio 19-28 dienomis Sankt Peterburge vykęs XVII tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij dom“, skirtas vien tik režisieriui Eimuntui Nekrošiui. Festivalyje buvo parodyti visi septyni šiuo metu teatro studijos „Meno fortas“ repertuare esantys spektakliai. Įspūdingas sąrašas: V.Šekspyro „Hamletas“, „Makbetas“ ir „Otelas“, Kristijono Donelaičio „Metų laikai: pavasario linksmybės“, „Metų laikai: rudens gėrybės“, pagal Senąjį Testamentą sukurta „Giesmių giesmė“ ir Gėtės „Faustas“.
„Žiūrėti E.Nekrošių – tai tas pat, kas skaityti didingą knygą. Kiek skaitysi, viskas – kaip pirmąkart“, – po festivalio Sankt Peterburge sakė teatrologė iš Rusijos M.Timašejeva.
Režisierius prieš festivalį, pavadintą „Visas Nekrošius“, Rusijos žurnalistams ironizavo, kad jaučiasi taip, lyg tai būtų jo kūrybos pabaiga. Iš tiesų tai buvo kūrėjo triumfo žygis, kuriame skambėjo ir Lietuvos vardas.

Ir Plungėje, ir Paryžiuje

Džiazo muzikantas P.Vyšniauskas „LT tapatybės“ apdovanojimą būtų galėjęs gauti ir prieš metus, ir prieš penkerius, jeigu tokie rinkimai tuomet būtų vykę. Žėrinti muzikanto karjera tęsiasi jau trečią dešimtmetį – Lietuvą ir pasaulį jis stebina ne tik sugebėjimu priversti kalbėti instrumentą gyvų gyviausia žmogaus sielos kalba, vienodai suprantama ir gimtojoje Plungėje, ir rafinuotame Paryžiuje (yra išrinktas šių miestų garbės piliečiu).
Daugeliu instrumentu virtuoziškai grojantis muzikantas. Improvizatorius, prie džiazo prijaukinęs ne vieną klausytojų kartą. Pedagogas, išugdęs jau solidų būrį savo mokinių. Šiltas, nuoširdus ir atviras žmogus, kuris po valandėlės bendravimo net ir atsitiktiniam sutiktajam atrodo savas ir artimas – koks ir turėtų būti lietuvis lietuviui.
„Meno“ paklaustas, kaip jaučiasi beveik sutapatintas su Lietuva, P.Vyšniauskas atsako, kad Lietuvoje visą gyvenimą jaučiasi gerai. „Nepabėgau iš Lietuvos, niekada net tokių minčių neturėjau, nors gundymų, kvietimų dirbti kitose šalyse buvo. Mano darbas toks, kad po pasaulį ir taip pasivažinėjau, jį pamačiau, o gyventi ir dirbti niekur kitur nenoriu“, – trumpai ir paprastai savo poziciją paaiškina muzikantas.
Lietuvos saksofonininkas P.Vyšniauskas kasmet sulaukia garsiausių kritikų palankumo ir kvietimų koncertuoti bei įrašyti muziką su žymiausiais pasaulio džiazo muzikos kūrėjais. Tie patys kritikai, o labiausiai publika, stebisi ir džiaugiasi, kai laisviausiose improvizacijose netikėtai sužiba mūsų liaudies muzikos inkliuzai – saksofonu pasauliui perduodama žinia apie Lietuvą.
„Tai nutinka savaime, išplaukia iš pačios muzikos“, – sako muzikantas. Beveik visas įmanomas premijas ir apdovanojimus Lietuvoje pelnęs saksofono didmeistris P.Vyšniauskas sako, kad žinia apie nominaciją jį nudžiugino: „Mes, muzikantai, esame kaip vaikai: džiaugiamės, kai mus giria, ir liūdime, kai peikia.“

Pirmiausiai pripažino svetur

Knygas vaikams kuriantis dailininkas ir rašytojas K.Kasparavičius šiemet pristatomas reikšmingiausiam tarptautiniam vaikų literatūros apdovanojimui – Hanso Christiano Anderseno premijai. Tai pirmas kartas per visą 1956 metais įsteigtos ir dažnai „mažuoju Nobeliu“ vadinamos premijos istoriją – tai pirmas kartas, kai nominantų sąraše yra lietuvių menininko vardas. K.Kasparavičius pretenduoja į geriausio vaikiškų knygelių iliustratoriaus titulą.
H.Ch.Anderseno premija – ne tik autoriaus, ir šalies pripažinimas. Net ir likęs „be karūnos“, keturiasdešimt penkias knygeles vaikams nupiešęs, nemažai – ir parašęs, autorius jau būtų atlikęs kilnią misiją – atkreipęs dėmesį į vaikų kultūrą kaip svarbų bendrosios kultūros reiškinį.
K.Kasparavičiaus pristatymą „LT tapatybės“ kultūros nominacijai galima pavadinti ir jo sugrįžimu į Lietuvos kultūrą. Paradoksalu, bet menininkas pirmiausia buvo pripažintas svetur, o ne Lietuvoje. Pirmosios jo knygelės pasirodė kinų, o ne lietuvių kalba. 2005 metais K.Kasparavičiaus sukurtos „Kvailos istorijos“ Lietuvoje pripažintos geriausia, o jo iliustruota „Coliukė“ – gražiausia metų knyga vaikams.
Kai K.Kasparavičius sako, kad dažniau dalyvauja įvairiuose knygų konkursuose ir parodose negu gauna apdovanojimus, reikia tai suprasti pusiau juokais. Kas dar iš Lietuvos autorių gali pasigirti, kad jo knygos išleistos keturiolika kalbų, tarp jų – kinų, korėjiečių, japonų? Jo knygelės po keletą tiražų išleistos žymiose pasaulio leidyklose: „Esslinger“ (Vokietija), „Grim Press“ (Taivanas), „Boyds Mills Press“ ( JAV).
Paklaustas apie savo lietuviškos tapatybės sampratą, K.Kasparavičius atsako be vingrybių: „Gimiau lietuvis, toks ir esu. Lietuvybė yra toks savaiminis, bet giliai žmoguje glūdintis dalykas. Tyčia ją pabrėždamas, greitai gali nusivažiuoti. Ypač – kūryboje. Aš didžiuojuosi Lietuva ir jokiam žmogui pasaulyje nepavydžiu jo tėvynės. Žinau, kad mano vieta yra čia.“