Quantcast

Dizainerė G. Labanauskaitė: pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje

„Nors regime, neretai daug ko nematome“, – neabejoja dizainerė Gretė Labanauskaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų mažinanti paroda „Pasimatuok jausmą“.

Tai trečioji Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ciklo „Jaunųjų platforma“, skirto jauniems menininkams, paroda. Nors mada dažniausiai neįsivaizduojama be vaizdo, G. Labanauskaitė nusprendė sukurti drabužių, kuriuos būtų galima suvokti per lytėjimą, garsą ir kvapą.

Atlikusi tyrimus su neregiais ir reginčiaisiais, jauna dizainerė sukūrė unikalių medžiagų, sustiprinančių įvairius žmogaus jutimus. Pokalbis su kūrėja – apie madą, kurią galima užuosti ir išgirsti, kūrybinį procesą tamsoje ir tai, ką prarandame, susikoncentravę tik į vaizdą.

– Parodoje pristatomas jūsų meninis dizaino projektas „Pasimatuok jausmą”, kuriame nevizualiais mados objektais siekiate mažinti atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų. Projektą pradėjote dar studijų metu. Kaip kilo ši mintis ir kodėl neregių atskirties mažinimas jums asmeniškai yra aktuali tema?

– Mada visais laikais buvo svarbi, nes per ją galima išreikšti savo pažiūras, kilmę, socialinę padėtį, priklausymą tam tikrai grupei. Manau, ji turi būti prieinama visiems, neišskiriant asmenų, turinčių regos negalią, kuriems mados objektų supratimas yra toks pat reikalingas, kaip ir regintiems. Deja, neregiai ir regintieji turi nevienodas galimybes patirti ir suprasti madą, kadangi ji dažniausiai išreiškiama vizualiai. Noras tai pakeisti paskatino sukurti taktilinę mados kolekciją „TU“, kuri išaugo į parodą „Pasimatuok jausmą“.

Prieinama: G. Labanauskaitės objektus galima pažinti ne tik regint, bet ir pasitelkus kitus pojūčius – lytėjimą, klausą, uoslę. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaip atrodė pasiruošimas projektui? Galbūt teko bendrauti su neregiais, kalbėtis apie jų patirtis?

– Jau ne vienus metus bendrauju su skirtingas regos negalias turinčiais asmenimis. Kartu kalbamės apie (ne)vizualią madą, santykį su ja, diskutuojame, ar mada yra draugiška ir pritaikyta negaliai. Projekto metu eksperimentuojant ir atliekant tyrimus su neregiais ir reginčiaisiais, buvo sukurtos unikalios medžiagos, sustiprinančios įvairius jutimus. Aš pati taip pat dalyvauju socialiniuose projektuose, kuriuose bandau suprasti vidinį neregio pasaulį, prisijaukinti tamsą ir prisiminti užmirštus jutimus.

Projektas buvo mano magistro darbas, pati sugalvojau metodą ir atlikau eksperimentus su neregiais ir reginčiaisiais. Panašių tyrimų apie (ne)vizualią madą ir tai, kaip ją suvokia neregiai, nedaug. Todėl buvo labai įdomu atlikti eksperimentus ir pažiūrėti, kokie yra neregių ir reginčiųjų jutimų skirtumai. Vienas iš eksperimentų buvo atliekamas regintiesiems užrišus akis ir paprašius paliesti tam tikrus daiktus ir medžiagas. Eksperimento dalyviai turėjo papasakoti, kokie jausmai ir asociacijos jiems kyla. Daiktai buvo labai įvairūs – į tam tikrą medžiagą įsmeigtos vinys, šluota, užtrauktukas ir pan. Vėliau regintiesiems akys buvo atrištos ir jie galėjo šiuos daiktus pamatyti. Analizavome, kaip keitėsi žmogaus galvoje susidarytas vaizdinys apie tam tikrą daiktą, kai jis jo nematė, ir vėliau, kai pamatė.

Kai reginčiajam yra sukuriama nematančiojo patirtis, kitaip sakant, kai jis nebegali vadovautis rega, jo lytėjimo pojūtis, klausa ir uoslė sustiprėja.

Eksperimente dalyvavusių neregių taip pat buvo paprašyta paliesti daiktus ir papasakoti, ką jie jaučia, kokios asociacijos jiems kyla. Įdomu tai, kad asmenys, turintys regėjimo negalią, labai aiškiai apibūdindavo liečiamą daiktą ir jo nesiedavo su tam tikromis emocijomis ar prisiminimais. Pavyzdžiui, liesdami vinis, jie ir įvardindavo, kad tai yra vinys, o regintiesiems jos asocijavosi su šalčiu, žiema, ūkio darbais. Atrodo, kad, užrišus akis, regintieji bandydavo kompensuoti regos nebuvimą ir visko įsivaizduodavo daug daugiau, nei iš tikrųjų buvo. Įdomu ir tai, kad matant į medžiagą įsmeigtas vinis, jos atrodydavo labai aštrios ir grėsmingos. Tačiau eksperimento dalyviams užrišus akis ir paprašius jas paliesti, jie jautė netgi tam tikrą švelnumą.

Per kitą eksperimentą buvo prašoma įsiklausyti į įvairių medžiagų skleidžiamą garsą ir papasakoti, kokias asociacijas ir emocijas jis sukelia. Nematant medžiagų, regintiesiems jų skleidžiamas garsas galvoje sukeldavo įvairiausių vaizdinių. Pavyzdžiui, užtrauktuko garsas asocijavosi su traktoriaus burzgimu ar net riaumojimu. Buvo atliktas dar vienas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar spalva turi reikšmę nevizualioje madoje. Kitaip sakant, ar galima „pamatyti“ ir pajusti spalvą, jos nematant akimis. Paaiškėjo, kad to padaryti negalima, todėl ir pačioje parodoje nesikoncentruojama į medžiagos spalvą, o telkiamasi į jos tekstūrą, faktūrą, struktūrą.

– Papasakokite apie parodoje eksponuojamus dizaino kūrinius. Iš kokių medžiagų, tekstūrų jie pagaminti? Kaip jie pažadina kitas mūsų jusles – lytėjimą, uoslę, klausą? Įdomus ir parodos principas – galbūt parodoje eksponuojamus dizaino objektus galima paliesti?

– Ši paroda galerijos lankytojams išties neįprasta, nes čia, priešingai nei daugumoje parodų, galima ir reikia viską liesti, uostyti, klausytis, matuotis, atsisėsti ir net patiems tapti kūrėjais! Parodoje tas pats objektas gali būti skirtingai suvokiamas, jį pažįstant vis kitu jutimu. Nors objektas nesikeičia, jo pažinimas per kitas jusles gali sukelti priešingus jausmus ir asociacijas. Pavyzdžiui, užsivilkus drabužį, pagamintą iš metalinių kempinių, jaučiamas jo šaltis, užuodžiamas metalo kvapas, girdimas po batais girgždančio sniego garsas. O šio drabužio lytėjimas sukelia priešingas asociacijas – nukelia į saulėtą ir gaivią vasaros dieną miške, nes pasijunti tarsi liesdamas samanas. Parodoje galima pasimatuoti vinių, plunksnų, užtrauktukų, kempinių ir kitų medžiagų sukuriamą jausmą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Projektu siekiate ne tik sumažinti neregių atskirtį, bet ir regintiesiems padėti iš naujo atrasti kitų juslių teikiamą naudą ir jų turtingumą. Išties, matantieji kaip svarbiausią juslę naudoja regą, nes būtent iš jos gauname daugiausia informacijos. Kitas jusles tarsi šiek tiek nuvertiname. Jūsų požiūriu, kodėl dažniau reikėtų įdarbinti ir kitas jusles? Kuo tai gali būti svarbu mūsų kasdienybėje? Kaip jūsų sukurti dizaino objektai regintiesiems gali padėti prisiminti kitas jusles?

– Kai reginčiajam yra sukuriama nematančiojo patirtis, kitaip sakant, kai jis nebegali vadovautis rega, jo lytėjimo pojūtis, klausa ir uoslė sustiprėja. Taip regintieji gali kitaip susipažinti su jau turimais jutimais, kurie būdavo užgožti regos. Toks nematančiojo patirties simuliavimas regintiesiems praturtina meninio objekto vaizdą, skatina priimti negalią per savo patyrimą ir primena, kad ne viskas matoma tik akimis.

Man labai smalsu ir įdomu išgirsti parodos lankytojų atsiliepimus, nes joje nėra jokių gairių, nurodančių nuo ko reikėtų pradėti ar kokias asociacijas tam tikra medžiaga gali sukelti. Nenorėjau savo kūriniams užklijuoti etikečių, nes norisi, kad lankytojai kurtų savas interpretacijas. Mano nuomone, labai svarbu leisti žmogui pačiam plėsti savo vaizduotę. Sulaukiau išties įvairių atsiliepimų. Žmonės, kurie dizaino objektus lietė keletą kartų ir juos užsivilkę pabūdavo daugiau nei dešimt minučių, įvardijo, kad jų juslės pasikeitė, pajautrėjo. Iš tikrųjų, žvelgiant į iš kempinės pagamintą liemenę, žmogus mato tiesiog kempinę. Tačiau liemenę užsivilkus, užuodžia jos kvapą, girdi skleidžiamą garsą, pirštais jaučia tekstūrą. Lankytojai pasakojo nesitikėję, kad kiekviena medžiaga turi ir savo kvapą, garsą, vis kitokią tekstūrą. Regintis žmogus dažniausiai viso to nepastebi, nes susikoncentruoja tik į vaizdą.

– Kai galvojame apie madą, dažniausiai įsivaizduojame labai vizualius drabužius – spalvas, įdomius kirpimus. Vis dėlto, ar gali mada egzistuoti be vaizdo? Jūsų požiūriu, kiek vizualumas madoje apskritai yra svarbus?

– Šį klausimą užduodu ir parodos lankytojui. Mano asmenine nuomone, šiais socialinių tinklų laikais patogumą ir kokybiškumą, deja, nurungia vaizdas. Nors žmonės drabužiais siekia atrasti savo identitetą ir išsiskirti, neretai sekdami mada, jie tik supanašėja su kitais. Tad parodoje aš kviečiu pasimatuoti ne patį drabužį, o jo sukeliamą jausmą, taip parodydama, kad mada gali egzistuoti ir be vaizdo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūsų kuriama mada vadinama socialiai atsakinga ir keičiančia nuostatas. Jūsų nuomone, ar madai apskritai svarbu būti socialiai atsakingai? Kokiais būdais mados kūrėjai gali tai padaryti?

– Mano nuomone, mada yra įrankis, padedantis atkreipti visuomenės dėmesį į vyraujančias problemas. Šiais laikais visi kūrėjai turėtų elgtis etiškai, savo darbuose kelti socialinius, kultūros, ekologijos, aplinkos apsaugos, taikos ir kitus klausimus, kuriais provokuotų, edukuotų ir šviestų. Mane labai įkvepia dizainerė Stella McCartney, žinoma dėl savo įsipareigojimo tvariai ir etiškai mados pramonei. Dizainerė naudoja organinius audinius, veganiškus gaminius ir pasisako už gyvūnų teises. Taip pat man imponuoja ir dizaineris Tommy Hilfigeris, kurio drabužių linija „Tommy Adaptive“ yra specialiai sukurta žmonėms su negalia. Ši kolekcija siūlo drabužius, kurie yra patogūs dėvėti, turintiems judėjimo ar kitų negalių. Žaviuosi ir serbų performansų menininke Marina Abramović, kurios darbai dažnai liečia fizinį ir emocinį kūno patyrimą, atkreipdami dėmesį į socialines ir politines temas. Visi šie menininkai savo kūrybą pasitelkia kaip socialinės atsakomybės įrankį ir priverčia susimąstyti, kokioje ateityje mes gyvensime.

– Esate pasakojusi, kad kūrybos proceso metu mėgstate pabūti tamsoje, „išjungti“ regą ir tiesiog liesti medžiagas, jausti jų tekstūrą. Papasakokite apie savo kūrybos procesą. Kaip tamsa išlaisvina jūsų kūrybiškumą?

– Dirbdama spalvų, raštų ir vaizdinių apsuptyje, labai vertinu tamsą. Ji man leidžia ne tik atsikvėpti, bet ir paruošti švarią, baltą drobę naujiems kūriniams. Tamsoje vaizduotė neturi ribų. Pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje, tik gaila, kad norint tai suprasti, reikia šviesos. Kurti tamsoje pradėjau dar prieš kelerius metus, kai ėmiau domėtis nevizualios mados tema.

Vakarais išjungdavau šviesą, prieš save pasidėdavau visas turimas medžiagas, ir analizuodavau, kokį jausmą ir emociją jų lietimas man kelia. Liesdavau ne tik medžiagas, bet ir visą kambarį, baldus. Bandydavau prisiminti, kaip kambarys atrodo šviesoje, ir suprasti, kaip aš jį suvokiu tamsoje. Mąstydavau, kokias emocijas ir asociacijas man sukelia stalas, kėdė – kokia jų forma, tekstūra? Būdavo keista, kad kartais netgi negalėdavau įvardyti tam tikrų daiktų spalvos, nes tiesiog niekada į tai neatkreipdavau dėmesio. Ironiška – nors mes regime, neretai daug ko nematome. Tad šis kūrybos procesas tamsoje lavino dėmesingumą detalėms, skatino kitaip įvertinti regą ir kitas jusles. Vis dar būdama tamsoje, bandydavau tam tikras medžiagas maketuoti ant manekeno. Apimdavo nuostabus jausmas, kai pagaliau įjungdavau šviesą ir pamatydavau savo kūrybos vaisių. Kartais likdavau išties nustebinta.

kai regi– Jūsų dizaino objektų paroda eksponuojama Paveikslų galerijoje, kuri labiau matoma kaip dailės kūrinių erdvė. Ką jums reiškia galimybė pasirodyti „Jaunųjų platformoje“ ir tokioje kiek netikėtoje erdvėje? Kaip jums atrodo, ar jauniems Lietuvos mados kūrėjams yra pakankamai erdvių parodyti savo kūrybą?

– Tai yra pirmoji mano paroda, pristatyta tokioje erdvėje. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mada kaip menas vis rečiau kvestionuojama, o jos kūriniai pristatomi ne tik ant podiumo, žurnaluose ar socialiniuose tinkluose, bet ir galerijose, muziejuose. Lietuvoje jaunieji dizaineriai turi tikrai daug įvairių platformų, kur gali pristatyti tiek save, tiek savo kūrybą. Vyksta įvairūs konkursai, renginiai, projektai, siūlomos stipendijos, egzistuoja ir socialiniai tinklai. Labai raginu ir kviečiu kolegas savo kūryba nustebinti užsienį, taip parodant, kokių puikių ir talentingų žmonių turi Lietuva. Svarbiausia nebijoti, bandyti ir tikėti – tada visos durys atviros!


Kas? „Jaunųjų platforma“. G. Labanauskaitės paroda „Pasimatuok jausmą“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki birželio 9 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Sako ,svingerių vakarėliai vyksta su raiščiais ant akių

Paxas-vaxas

Paxas-vaxas portretas
Dar pridėsiu:naktį ,lovoje su meilužiu po antklode.

Žiniuonė

  Žiniuonė portretas
Tuomet linkite akla,nereiktu raiščio ant akių Tamstos toks siekis:(Tai lai išsipildo. Kvailumui ribų nėra,juk reikia siuvėjos profesijai atkreipti kažkaip dėmesį :( Save išaukštinti.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių