Kauno paveikslų galerijoje vykstanti menininko Aurio Radzevičiaus paroda "Nežinomas autorius: tapybos objektai procese" išskirtinė ne tik dėl to, kad joje pristatoma šio daugiabriaunio menininko kūryba. Pati paroda – ne erdvė, kurioje galima išvysti baigtinio proceso vaisius, bet nuolat kintantis procesas.

Saulė, plokščius spindulius įsukanti kaip malūnas savo sparnus ir sutrinanti virpantį retą orą taip, kad belieka kvėpuoti tirštais dažų sluoksniais, ieškant juose properšų, pro kurias būtų galima įkvėpti. Nebylios, dantis šiepiančios kaukolės, kurių giliose akiduobėse šviečia akys, išnyrančios einant balta erdve ir bandant skaičiuoti už nugaros likusius žingsnius. Mėlynos audros, kuriose pritvinkusi mėnulio pilnatis nušviečia jaunos merginos siluetą, bežengiantį ant pilkšvo grindinio, ir aidintys jos žingsniai plačioje erdvėje, kurioje laiko palytėtos sienos šnabžda būtas ar nebūtas istorijas, – toks yra pirmasis įspūdis šioje parodoje.

Ekspozicijoje pristatoma ketvirčio amžiaus ir lygiai pusė paties nežinomo autoriaus dabartinio amžiaus – 25 metų – kūryba.  Kaip anotacijoje pastebi dr. Kęstutis Šapoka, tai ne retrospektyva, atsiskaitymas, o kūrybinės kelionės, klajonės, klejonės. "Paroda nėra statiška, fiksuota – objektų, artefaktų, kūrinių, veiksmų vieta, seka, padėtis ir statusas gali kisti, vieni kūriniai gali atsirasi, kiti – būti pašalinti", – lankytoją įspėja menotyrininkas.

Paveikslai, meniniai objektai, scenografijos elementai, videomeno kūrinys, muzikinis instrumentas, pavieniai kūrybinę buitį atspindintys daiktai ir juos iš paskos sekantis procesas. Procesas, prasidedantis žiūrovui įžengus į galerijos erdvę, stengiantis suvokti, perprasti, (pra)kalbinti menininko kūrinius, kurių kiekvieno istorija geriasi į alkanas ekspozicijų salės sienas. A.Radzevičiui sugrįžus į parodos erdvę ir ją papildant naujais kūriniais, pašalinant ar perstatant senuosius, vis iš naujo prasidedantis procesas. Procesas, kuris plačiais žingsniais seka iš paskos žiūrovui išėjus iš galerijos, nes atmintyje vis šmėsteli regėti vaizdai.

Parodą reikia patirti – tik taip įmanoma suvokti A.Radzevičiaus atspindimus, o ir savyje, savo aplinkoje, gal net ir visatoje vykstančius veiksmus.

Šiam įspūdžiui pritaria ir galerijos darbuotojos, kasdien jaučiančios A.Radzevičiaus kūrinių energetiką. "Parodoje lankėsi dvi aštuoniasdešimtmetės senjoros iš Vilniaus. Viena jų prisistatė architekte Meile. Moterys buvo priblokštos ekspozicijos. Sakėsi galvojusios eiti per visus Kauno muziejus, tačiau užėjusios į šią parodą – ir patyrė įspūdžių visai savaitei", – atsisveikindama šypsosi salės prižiūrėtoja.

Kas tas nežinomasis?

"Nežinomas autorius: tapybos objektai procese" – toks scenografo, režisieriaus, poeto, muzikanto A.Radzevičiaus parodos pavadinimas užspeičia žiūrovą į kampą, sukeldamas viduje klausimų laviną: kas yra autorius? Iš kur ir kaip jis atsirado? Kodėl jis nežinomas? Tačiau nežinomasis čia ne pats autorius, o kūrybiniai procesai, vykę per pastariuosius 25 metus, per kuriuos A.Radzevičius atseka savojo "aš" kitimą.

"Man pačiam buvo nežinoma, kaip ši paroda atrodys, kaip vienas su kitu sąveikaus iki šiol kartu neeksponuoti darbai. Buvo įdomu pažvelgti, kaip per ketvirtį amžiaus pasikeitė tas "aš". "Sukritę į vieną vietą kūriniai padėjo suvokti, kad visus 25 metus likau nuoseklus, nesiblaškiau", – parodos pavadinimo prasmę atskleidžia menininkas.

Ekpozicijoje regimi kūriniai, nepaisant skirtingų idėjų, formatų, raiškos būdų, kuria bendrą visumą, atspindinčią gyvenimą. "Negaliu pasakyti, jis geras ar blogas, jis – tik vienas. Jis toks. Jis yra", – kalba A.Radzevičius.

Reikšmingos detalės

Kūrinys, kuriame susitelkia gyvenimo alkis ir mirties svaigulys, kuris tarsi reziumuoja visą kūrėjo parodą, – "Audra". "Šiame darbe yra ne vienas simbolis, kuris turi būti perskaitomas žiūrovo tam, kad jis jį suvoktų iki galo: kairysis oranžinis paveikslo kampas, kūrinio erdvėje pakibusi trafaretinė saulė, akcionistinė audra, dvi kėdės su pilotų veidais (jie tapyti pagal nuotraukas, darytas lakūnus ištraukus iš mauzoliejaus. Sukritę veidai, ant galvų – keistos baltos pilotų kepuraitės, kurios tikriausiai buvo siūtos specialiai jiems, nes tokių paprastai nebūdavo). Paveikslo apačioje parašyta tiksli data ir laikas, kada sustojo vieno iš pilotų – Stasio Girėno – laikrodis: 00:37 17 07 1933. Aš maniau, kad žiūrovui mano nuorodos yra aiškios ir perskaitomos, o pasirodo – niekas jų nesupranta. Žiūrovas pažiūri, tačiau nepamato, kad tai vaizdas pro lėktuvo, krentančio žemyn, stiklą. Įsivaizduoju, kad tai buvo paskutinis pilotų S.Dariaus ir S.Girėno matytas vaizdas prieš nukrentant, bet tai tik mano versija. Kita vertus, viskas tėra atsitiktiniai prisiminimai, kurių galėjo ir nebūti. Galėjau juos susapnuoti", – sako A.Radzevičius.

Žvilgsnį nuo "Audros", nukreipus į kitus ekspoziciją sudarančius kūrinius, išryškėja vaiskiai geltonos, gilios mėlynos, aklinos juodos spalvų koloritas, nuvilnijantis parodos sale. "Pačios spalvos yra tiesiog priemonės, signalai. Nežiūriu į spalvą kaip į gamtos virpesį, juk ji yra fizikinis dalykas, kurį mato žmogaus akys. Gamtoje iš tikrųjų jokių spalvų nėra. Tai fizikiniai virpesiai, kuriuos akys suvokia kaip tam tikrą spalvą. Įdomus, man įsiminęs dalykas – Homero "Iliadoje" tik du kartus paminėta mėlyna spalva, devynis kartus – raudona, keletą kartų – žalia. Ir viskas. Milžiniškame veikale – tik tiek spalvų", – sako jis. Spalvos, faktūros, dinamiški potėpiai kuria skirtingas kūrinių istorijas, kurių, anot menininko, "pilna visur, kur pažvelgsi. Jų nereikia ieškoti. Pakanka apsidairyti galerijos erdvėje, pažvelgti į lubas. Jūs nieko nematote, o aš regiu dramą. Vieni mato, kiti –  ne".

Scenografijos elementai

Parodoje gausu scenografijos elementų, kurie balansuoja tarp dekoracijos ir tapybinio objekto: penkių metrų samurajaus (A.Radzevičiaus) figūra, žvelgianti į kiekvieną parodos lankytoją tarsi į mažą vabalėlį, smulkiais žingsniais klaidžiojantį po galerijos erdvę; žmogaus siluetas ir vos regimas jo šešėlis geltonoje valtyje, plaukiantys nežinoma kryptimi ir stabtelėję pačiame salės kampe, gal ketindami rasti bendrakeleivių; mėlynos, šviesą geriančios užuolaidos, sukritusios tvarkingomis klostėmis, lyg slepiančios būsimą spektaklio etiudą, ir kt.

Kūrėjas teigia menu susidomėjęs ne iš karto. Paauglystėje įstojo į keturmetę dailės mokyklą, kurioje mokėsi iš tokių klasikų kaip Alfonsas Vilpišauskas, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Antanas Martinaitis.

Prakalbus apie teatrą, baigtas scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, menininkas prisipažino: "Teatras mano gyvenime atsirado labai anksti. Pirmasis teatrinis įspūdis aplankė penkerių, kai žiūrėjau Vitalijaus Mazūro spektaklį vaikams "Eglė žalčių karalienė". Tuomet pirmą kartą suvokiau teatro magiją, kai iš nieko įvyksta kažkas. Paauglystėje lankydavausi Kauno dramos teatre, kuriame dirbo Jonas Vaitkus. Spėju, tai buvo ne tik stipriausias teatras visoje Lietuvoje, bet ir Europoje. Mane sudomino pagrindinis teatro principas: kas būtų, jeigu... Jis domina iki šiol. Teatras įkvepia mano kuriamus performansus, menines akcijas, teatralizuotus pasirodymus su grupe", – pasakoja kūrėjas.

Ir nors A.Radzevičiaus kūrybinėje biografijoje – scenografija bemaž 40 spektaklių, penki režisuoti – ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, jau dešimtmetį jis nebedirba teatre. "Dabar darau tai, kas man patinka ir ką geriausiai moku", – konstatuoja A.Radzevičius.

Pradžia pabaigoje

Kitaip nei įprasta, ryškiu akcentu taps ne parodos atidarymas – jis šįkart buvo neoficialus, bet jos pabaiga rugsėjo 13-ąją. Renginį  lydės konferencija ir koncertas, kuriame pasirodys A.Radzevičius su grupe "Nepakavota Birutė".

Paklaustas apie neįprastą pasirinkimą, menininkas prisipažįsta  pabijojęs nesusitvarkyti su parodos apimtimi, joje pateikiamos kiekvieno darbo skleidžiamos informacijos gausa. Norint suvokti kiekvieną kūrinį esą reikėtų bent tris kartus didesnės erdvės nei dabartinė, todėl menininkas nuolat keičia kūrinių išdėstymo tvarką, prideda naujų objektų ar pašalina nepritapusius erdvėje, stengdamasis galerijoje sukurti norimą ekspoziciją.

"Kol procesas tęsiasi, nėra prasmės daryti atidarymo, nes paroda iš tikrųjų niekada nebus užbaigta", – savą filosofiją dėsto A.Radzevičius ir neslepia džiaugsmo, kad, praėjus savaitei po parodos atidarymo Kaune, jos dalis atidaryta ir Londone – tenykštė eskpozicija, pavadinta "Dismaland", taip pat atspindi šio tarsi puikiai funkcionuojančio ir mimikruojančio pasaulio absurdą ir groteskiškas pozas.

"Pirmąją rugsėjo savaitę galerijoje bus atliekamas performansas pagal dekonstruotą Johano Sebastiano Bacho kūrinį "Toccata e Fuga BWV 565" su gyvu teptuku. Vargonais kūrinį atliks Europoje žinomas karilionininkas Raimundas Eimontas", – apie būsimą vyksmą mįslingai kalba A.Radzevičius.

Kas? A.Radzebičius pristato „NEŽINOMAS AUTORIUS: TAPYBOS OBJEKTAI PROCESE“.

Kur? Paveikslų galerija

Kada? Iki rugsėjo 13 D.