- Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Prabangiausiuose restoranuose, juo labiau aukštuomenės pobūviuose ne kiekvienas galėjo lankytis ir tarpukariu, tačiau puotų buvo labai daug ir įvairių, visi norėjo ir mokėjo linksmintis, LRT RADIJUI sako prieškario balių tradicijas tyrinėjanti istorikė Lija Janauskienė. Nors kalbama apie laikotarpį, kurio liudininkų beveik nebėra, įvairūs šaltiniai dar saugo gyvus ir linksmus prisiminimus – pavyzdžiui, nemažai bėdų galėjo sukelti netgi nemokėjimas šokti. „Vienas džentelmenas, šokdamas su dama, primynė ir nuplėšė jos suknelės uodegą. Bet nuplėšė taip, kad pasirodė net damos keliai. Po šio incidento merginos kavalierius išsikvietė skriaudėją į teismą, kur buvo piktinamasi, kaip čia visokie tokie ir anokie nemoka šokti ir žemina damos garbę“, – pasakoja L. Janauskienė.
Carinės imperijos laikais – vos trys restoranai
Cariniame Kaune pasilinksminimo vietų buvo labai mažai. Kavinių ir restoranų kultūros, kitaip nei Vakaruose, nebuvo, o to meto kavinės, istoriko Andriaus Zeigio teigimu, nedaug kuo skyrėsi nuo paprasčiausių viešnamių.
„Carinės imperijos laikais XIX a. buvo labai ribotas buvo skaičius restoranų, nes caras teduodavo tris leidimus XIX a. Be to, tiesiog nebuvo poreikio, nes buvo didelė kontrabanda, tad tas verslas neapsimokėjo. XIX a. veikdavo du trys restoranai (jau nebe karčiamos), juose buvo parduodama nebe degtinė, o prabangesni gėrimai – likeris, romas. O kadangi į juos buvo uždrausta eiti moterims, nebuvo muzikos, šokių. Vis dėlto ten buvo laisvo elgesio merginų, netgi buvo įrengti atskiri kambarėliai klientams“, – pasakoja A. Zeigis.
1918 m. nepriklausomoje Lietuvoje Kaunas, praradus Vilnių, tampa madingu miestu: atsiranda naujasis elitas, po truputį gerėja ekonominė padėtis, tad auga ir linksmybių poreikis. Kadangi tradicijų nėra, viskas kuriama nuo nulio. Prieškario linksmybių gyvenimą tyrinėjęs istorikas Linas Saldukas sako, kad jau nuo pačios XX a. pradžios (galbūt nuo XIX a. pabaigos) veikė garsusis „Metropolis“. Beje, jis veikė ir per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau iš esmės buvo skirtas tik vokiečiams.
„Baigiantis karui, vaizdas buvo labai liūdnas. Kaip prisimena amžininkai, visas miestas buvo sudaužytas, apleistas, prie parduotuvių, prie kitų labdaros ir šalpos organizacijų stovėjo didžiausios eilės. Apie kavines tarsi niekas nė negalvojo, tačiau yra žinoma, kad, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, „Metropolyje“ buvo audringai lėbaujama. Žinoma, tai daugiausia darė vokiečių kareiviai: pasikvietus merginų, buvo švenčiamos įvairios asmeninės progos, karinės pergalės, galbūt aplaistomi ir pralaimėjimai. Todėl, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, reikėjo viską kurti nuo pat pradžių“, – kalba L. Saldukas.
Kasdien linksmybėms būdavo išleidžiama 50–60 tūkst. litų
Kavinių kultūros pradininkai Lietuvoje – studentai, parvykę iš užsienio. Drauge su žiniomis iš Krokuvos, Sankt Peterburgo, vėliau – ir Paryžiaus jaunimas parsiveža ir kitokio laisvalaikio idėjų bei miestietiškos kultūros patirčių. Taigi kavinių ir restoranų tinklas, kitaip tariant, miesto kultūros ženklai ir miesto kultūrinio gyvenimo erdvės Kaune sparčiai plečiasi. Tai liudija ir skaičiai: 1939 m. duomenimis, Kauno restoranuose kasdien apsilankydavo apie 3 tūkst. klientų, kurie kasdien čia palikdavo 20–50 tūkst. litų, dar kasdien buvo išleidžiama 8 tūkst. litų už 24 tūkst. bokalų alaus, 3 tūkst. litų kasdien išleidžiami kavinėse. Taigi 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje, kai Lietuva, ypač Kaunas, išgyveno klestėjimo laikotarpį, kasdien būdavo išleidžiama ne mažiau kaip 50–60 tūkst. litų vien linksmybėms, pabrėžia L. Saldukas.
„1939 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, Kaune gyveno apie 154 tūkst. žmonių, tad reikėjo ir kavinių, ir restoranų, ir kitokių laisvalaikio praleidimo vietų, – mini istorikas. – Žinoma, kad 1939 m. Kaune buvo apie 60 restoranų, 30 alaus barų, tikslaus kavinių ir valgyklų skaičiaus neužfiksuota, tačiau reikia manyti, kad jų buvo gana daug.“
Jo teigimu, pačios garsiausios kavinės arba restoranai buvo „Metropolis“, „Versalis“, „Monika“, „Aldona“, „Ženeva“, „Božegraika“, o Konrado kavinėje daugiausia rinkdavosi bohemos atstovai: dailininkai, rašytojai, teatro artistai. Ši kavinė buvo skirta intelektualioms diskusijoms, kultūriniams pašnekesiams, tad ten nedaug vietos likdavo apkalboms. „Paskalos klestėjo kituose restoranuose ir kavinėse, pavyzdžiui, „Metropolyje“, kur rinkdavosi aukšto lygio valdininkai, užsienio ambasadų darbuotojai, taip pat – nelabai turinčios ką veikti aukštų valdininkų žmonos. Be abejo, šie prabangūs restoranai dažnai būdavo skirti save parodyti ir į kitus pasižiūrėti“, – pastebi L. Saldukas.
Be abejo, primena jis, dažnai į prabangesnius restoranus ir kavines publiką traukdavo tuo metu labai populiarių Lietuvos estrados pradininkų koncertai: ypač „Metropolis“ ir „Versalis“ garsėjo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkų Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniauskio, Antano Graužinio šlageriais. Be to, būta ir kitokio pobūdžio pramogų, pavyzdžiui, vykdavo kabareto programos. „To meto restoranai iš esmės atliko naktinių klubų vaidmenį, tik buvo kur mažiau demokratiški negu dabar, nes juose lankydavosi aukšti valdininkai, daug uždirbantys žmonės, žinoma, ir laisvo elgesio merginos. Tuo metu tikrai nebuvo įprasta restorane lankytis jauniems ar menkai įtakingiems žmonėms, išskyrus studentus, tačiau ir jie ne kiekvienas išgalėjo apsilankyti prabangiausiuose restoranuose“, – pasakoja L. Saldukas.
Aukštuomenės pobūviai – brangi pramoga
Ne kiekvienas galėjo lankytis prabangiausiuose restoranuose, juo labiau – aukštuomenės pobūviuose. Švenčių viešumoje tradicija sparčiausiai vystėsi 4-ajame dešimtmetyje, ypač Kaune, 1937 m. pastačius Karininkų ramovę. Čia įsikūrusiame restorane arba pokylių salėje vykdavo puošnūs pokyliai, kur galėjo susirinkti iki 1 000 to meto įtakingiausiųjų. Šventės vykdavo ir tautininkų rūmuose „Pažanga“, „Neo-Lithuanios“ rūmuose, kitų visuomeninių organizacijų patalpose, kurių, Kaunui augant, vis daugėjo. Puotų buvo labai daug ir labai įvairių. Jas rengė užsienio atstovybės, aukštosios mokyklos, bohema.
Pasak prieškario balių tradicijas tyrinėjančios istorikės Lijos Janauskienės, visi norėjo ir mokėjo linksmintis. Vis dėlto to meto aukštuomenei tai buvo ir gana brangus malonumas: su ta pačia suknele antrą kartą pasirodyti ne visuomet norėjosi, todėl damos siūdindavosi, pirkdavo ar siųsdavosi iš užsienio naujus apdarus. Kaune siuvėjų buvo nemažai, tačiau suknelės vežamos ir iš mados sostinių Paryžiaus, Londono. „Tačiau buvo perkami ir padėvėti drabužiai, – pasakoja L. Janauskienė. – Pavyzdžiui, laikraštyje buvo pasirodęs skandalas, kad viena ponia nusipirkusi išeiginę nenaują suknelę, nuo kurios užsikrėtė kažkokia liga.“
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Nemuno pakrantės virs fantazijos, gamtos ir istorijos įkvėpto meno galerija
Iki pat kito savaitgalio Panemunės ir Šančių paplūdimiuose, Nemuno saloje, vyks Upės ir Žemės meno pleneras, kurio dalyviai iš natūralių gamtinių medžiagų kuria pasirinktos vietos savitumą atspindinčius kūrinius, integruojant juos ...
-
K. Navakas ir bohemiški nuotykiai3
Maironio lietuvių literatūros muziejuje trečiadienį rinkosi neabejingieji poeto, rašytojo, vertėjo Kęstučio Navako kūrybai ir jo asmenybei. Čia skambėjo eilės ir prisiminimai. ...
-
Gyvūnų pėdsakais su M. Čepuliu1
Kaunas gausus ne tik invaziniais gyvūnais, bet ir smalsiais žmonėmis. Į gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygos pristatymą plūdo minios. Norintys netilpo net ant bibliotekos laiptų. ...
-
Karališkajam mecosopranui scenoje svarbiausia – vaidmuo1
Paskutinę pavasario dieną Pažaislio muzikos festivalį pradės prancūziškosios romantikos kūrinių programa, kurią pristatys britų karališkasis mecosopranas dama Sarah Connolly. „Labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink, eiti į ...
-
Dizainerė G. Labanauskaitė: pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje3
„Nors regime, neretai daug ko nematome“, – neabejoja dizainerė Gretė Labanauskaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų mažinanti paroda „Pasimatuok jausmą“. ...
-
Menininkė stiklui įpučia gyvybės4
Karštam stiklui įkvepianti gyvybę, menininkė Irina Peleckienė savo darbais kalba apie jo trapumą, kuris lygiai toks pats, kaip ir žmogaus gyvenimas. ...
-
Kultūros forumas: kaip auginti kultūrinį verslumą didžiuosiuose miestuose ir regionuose?7
„Kultūra ir kūryba yra visur, jos būtinos kasdieniam gyvenimui. Vis dėlto tai pastebime tada, kai jų nebelieka“, – tokį perspėjimą kultūros politikos lauko žmonėms siunčia pagrindinis šių metų Nacionalinio kultūros forum...
-
T. Norvila-Morfai: gatvės menas yra gyvas kaip ir pats miestas3
„Kurdamas gatvės meną, susitaikai su tuo, kad tavo kūriniai nėra amžini“, – sako gatvės menininkas Timotiejus Norvila, geriau žinomas slapyvardžiu Morfai. Jis – vienas pirmųjų gatvės menininkų Lietuvoje, kurio kūrinių gali...
-
J. Rekevičiūtė: 55 kūrybinės alchemijos metai1
Šiemet menininkei Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Jei vėl susitiktume, po pasaulį būtų pasklidęs dar ne vienas jos kūrinys – jie žmonėms tapdavo relikvija. Kauno menininkės kūrybai skirta paroda „Po angelo sparnu&ldq...
-
Į Kauną sugrįžta muzika: Gatvės muzikos dieną kvies ne tik klausytis, bet ir šokti1
Gegužės 18 d., šeštadienį, Kaune skambės 18-oji Gatvės muzikos diena, pakviesianti miestiečius į senamiestį ir kitas miesto erdves, kur nuo vidurdienio iki vakaro skambės įvairių žanrų muzika – nuo eksperimentinės ir instrumen...