Greitai įsimenamų melodijų arijos, duetai, ansambliai, smagūs šokiai, humoras ir tikrosios vertybės – visa tai telpa į puikųjį „Grafą Liuksemburgą“. Operetės kompozitorius Ferencas Leháras (1870–1948) sujungia visą senąją Europą – vengrišką kilmę, studijas Prahoje pas Zdeněką Fibichą ir Antoníną Leopoldą Dvořáką, puikiąją Vieną ir jos turtingą muzikinį gyvenimą.

„Taip gera žinoti, kad kaimynas yra tavo draugas, kad jo vertybės taip pat yra kalba, daina ir šokis, o ne naujų teritorijų užkariavimas“, – sako Dagmāra Bārbale, viena iš Latvijos dainų ir šokių šventės vadovių, tautinių šokių kolektyvo „Vektors“ meno vadovė.

Režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Kai mes būsim jauni“ premjeros Nacionalinio Kauno dramos teatre (NKDT) išvakarėse pasigirdę komentarai išsiskaidė į kelias grupes. Vieni džiaugėsi, kad pagaliau galės pamatyti taip seniai matytus savo mėgstamus, gerbiamus vyresniosios kartos aktorius, kiti besidžiaugdami kritikavo ir mūsų teatre (turbūt apskritai, ne tik kalbant apie NKDT) besiformuojančią tendenciją eliminuoti iš naujų spektaklių vyresniąją kartą. Treti premjeros laukė kiek su skepticizmu, abejone, ar aktoriams pavyks sėkmingai susidoroti su užduotimis, jauno režisieriaus siūloma spektaklio koncepcija.

Baletas – vienas gražiausių, tačiau sykiu ir vienas žiauriausių scenos menų. Negalintis nepavergti iki tobulumo nušlifuotais judesiais, jis kelia išskirtinius reikalavimus juos atliekantiems šokėjams. Panašiai kaip ir muzikos atveju, atsiveriantis tik gilioje vaikystėje, tačiau skirtingai nei muzika, pareikalaujantis besąlygiško atsidavimo: jam paklusti privalo ne tik siela, protas, rankos, bet kiekvienas kūno raumuo.