Quantcast

Teigiamas muzikos poveikis sveikatai – įrodytas

„Moksliškai įrodyta, kad klausantis muzikos organizme sumažėja streso hormono kortizolio“, – sako muzikos pedagogė ir terapeutė Martyna Domarkaitė. Nors sąvoka „muzikos terapija“ daugeliui vis dar skamba egzotiškai, pasak Martynos, tai viena psichoterapijos rūšių, galinti gydyti sielą ir kūną.

Mamos pėdomis

Iš Plungės kilusią M. Domarkaitę muzika lydi visą gyvenimą. Ketverių ji pradėjo dainuoti vaikų popchore, o šešerių – groti smuiku. Vis dėlto Martyna nesvajojo tapti soliste, didelės scenos jos neviliojo. Sekdama mamos pėdomis, ji nusprendė pasirinkti muzikos pedagogės kelią.

„Niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuriam reikia daug dėmesio, o ši savybė svarbi dainininkams ir muzikantams. Tad, nors kartais scenoje pasirodau kaip solistė, tai mano pomėgis. Man kur kas smagiau bendrauti su mokiniais ir padėti jiems save realizuoti ant scenos. Pedagogika yra tikrasis mano kelias“, – šypsosi ji.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi muzikos pedagogikos studijas, M. Domarkaitė keletą metų dirbo bendrojo ugdymo ir muzikos mokyklose. Pašnekovė prisimena, kad pirmieji metai besimatuojant mokytojos kėdę buvo pažymėti prasidėjusia pandemija ir visuotiniu užsidarymu namuose. Supratusi, kad nuotolinis mokymasis užtruks, Martyna ėmė ieškoti būdų, kaip įdomiau ir paveikiau moksleiviams pateikti mokymosi medžiagą, kad nuolatinis darbas prie kompiuterių nenuvargintų.

Naudingos informacijos pašnekovė ieškodavo interneto užsienio  šaltiniuose ir ją pritaikydavo savo mokiniams. Internete rastas ir pačios sugalvotas užduotis, interaktyvius žaidimus Martyna iš pradžių kėlė į socialinio tinklo paskyrą, o vėliau sukūrė tinklaraštį, kuriame esančia medžiaga galėjo naudotis visi šalies mokytojai ir mokiniai.

„Pagalvojau, kad, nesidalydama savo sukaupta mokymosi medžiaga, elgčiausi labai savanaudiškai, tad sukūriau visiems pasiekiamą tinklaraštį. Mokyklos laikais pati turėjau puikių mokytojų, kurie visada su manimi viskuo dalijosi, tad nusprendžiau taip grąžinti jiems skolą“, – atskleidžia ji.

Pasibaigus pandemijai, Martyna įstojo į jau senokai dominusias muzikos terapijos magistro studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Baigiantis mokslams, pašnekovė suprato, kad įgytas žinias tiesiog privalo pritaikyti praktiškai. Tad gana netikėtai, bet kartu ir natūraliai, Martynos tinklaraštis išaugo į muzikinio ugdymo studiją „Muzikutis“, kuri  veikia jau dvejus metus.

Poveikis: Martyna įsitikinusi, kad muzika yra viena paveikiausių meno formų. / M. Domarkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Tikroji muzikos galia

Viena iš M. Domarkaitės įkurtos studijos veiklų – muzikos terapija vaikams. Pasak pašnekovės, ši terapijos rūšis ugdo emocinį intelektą ir socialinius įgūdžius ir gali padėti vaikams, turintiems raidos ir elgesio sutrikimų.

„Muzika yra viena paveikiausių meno formų. Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kurie patvirtina teigiamą jos poveikį žmogaus sveikatai. Pavyzdžiui, grojimas instrumentais yra labai naudingas smegenims, nes tokios veiklos metu dirba abu smegenų pusrutuliai. Svarbu ir tai, kad, klausantis muzikos, kraujyje sumažėja už stresą atsakingo hormono kortizolio. Muzikai padedant galime tiek nusiraminti ir atsipalaiduoti, tiek stimuliuoti ir suteikti sau energijos, kai jos trūksta, – tikina Martyna. – Pagrindinis muzikos terapijos tikslas yra stiprinti emocinę ir fizinę sveikatą. Ši terapija gali būti taikoma nuo depresijos ar nerimo kenčiantiems žmonėms, emocinių ar elgesio sutrikimų turintiems vaikams, nėščiosioms, sunkiems ligoniams, kuriems reikia palengvinti skausmą, ar tiesiog tiems, kuriems norisi atsipalaiduoti, nurimti, pailsėti. Vaikai per muziką gali mokytis pažinti savo emocijas ir jas išreikšti, ugdyti empatiją ir kito žmogaus supratimą. Žinoma, muzikos terapija nėra stebuklingas vaistas nuo visų ligų. Tačiau ji išties gali pagerinti žmogaus būklę, palengvinti skausmą, padėti išjausti užslopintus jausmus.“

Pašnekovė pasakoja muzikos terapija besidominti jau senokai. Vis dėlto rimčiau ja užsiimti ir baigti šios krypties studijas Martyną paskatino darbas su mokine, kuriai buvo diagnozuotas sunkus autizmo spektro sutrikimas.

„Prieš keletą metų su šia mokine dirbau bendrojo lavinimo mokykloje. Mergaitė atsisakydavo dalyvauti muzikos pamokose, tad aš jai paruošdavau atskirų užduočių. Vis dėlto vėliau supratau, kad nenoriu moksleivės atriboti nuo likusios klasės ir galėčiau bent iš dalies ją įtraukti į bendras veiklas. Kai mes visi dainuodavome ar diskutuodavome apie muzikos kūrinį, leisdavau jai nedainuoti ir nediskutuoti, tačiau paprašydavau bent jau pasiklausyti. Praėjus dvejiems metams, ši moksleivė be jokių problemų per atsiskaitymus dainuodavo priešais visą klasę, dalyvaudavo bendruose spektakliuose, – teigiamu muzikos poveikiu neabejoja M. Domarkaitė. – Didžiausią įspūdį man paliko, kad galiausiai ši mokinė po pamokos netgi ateidavo manęs apsikabinti, nors autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės vengia fizinio kontakto. Supratau, kad tai ir yra tikroji muzikos prasmė ir galia, tad nusprendžiau tapti muzikos terapeute.“

Muzikai padedant galime tiek nusiraminti ir atsipalaiduoti, tiek stimuliuoti ir suteikti sau energijos, kai jos trūksta.

Griauna mitus

Nemažai žmonių muzikos terapiją laiko tiesiog skambia fraze arba tai įsivaizduoja kaip paprasčiausią muzikos klausymąsi. Vis dėlto, pasak M. Domarkaitės, tai rimtas mokslas, kuriuo užsiimti gali ne bet kas.

Muzikos terapija dėstoma VU Medicinos fakultete ir priskiriama reabilitacinės krypties studijoms. Norint tapti muzikos terapeutu ir taikyti šią terapiją praktikoje, reikia įgyti neurologijos, psichologijos ir psichiatrijos žinių, suprasti ir išmanyti įvairių ligų priežastis ir simptomus, gydymo metodus.

Martyna pasakoja skyrusi labai daug laiko ir pastangų, kad įgytų muzikos terapeutės kvalifikaciją. Jai pikta, kad nemažai muzikos terapijos seansus siūlančių terapeutų iš tikrųjų neturi jokių kompetencijų.

„Lietuvoje muzikos terapija vis dar skamba egzotiškai, tad stengiuosi edukuoti žmones ir griauti mitus apie šią terapijos rūšį. Vienas iš didžiausių mitų yra įsitikinimas, kad muzikos terapijos užsiėmimus gali vesti kone bet kas. Muzikos terapeutu gali tapti tik kvalifikuotas specialistas, turintis reikalingą išsilavinimą. Tad kviečiu visada pasidomėti pasirinktu terapeutu ir jo įgytomis kvalifikacijomis. Juk neitume gydytis pas savamokslį gydytoją, tad ir muzikos terapijos specialistą rinktis reikia atsakingai“, – pabrėžė ji.

Pasak M. Domarkaitės, reikiamų kompetencijų neturintis muzikos terapeutas gali ne tik nepadėti žmogui, bet netgi jam pakenkti. „Geriausiu atveju nekompetentingas terapeutas tiesiog nuvils. Pacientas tikėsis tam tikro teigiamo poveikio, tačiau atėjęs į užsiėmimą nuspręs, kad čia – tik dainavimo pamoka, – kalba ji. – Kur kas blogiau gali baigtis, jei žmogus į muzikos terapijos užsiėmimą ateina ne tiesiog atsipalaiduoti, bet išgyvena sunkų laikotarpį, kenčia nuo depresijos. Tokiam pacientui parinkus netinkamą muzikos kūrinį, jo emocinė būklė gali dar labiau pablogėti. Profesionalus muzikos terapeutas moka užmegzti su pacientu ryšį ir atrasti būtent jam tinkamus gydymo metodus. Tačiau tam reikia turėti žinių, kurių nekvalifikuoti muzikos terapeutai neturi.“

Pašnekovė atkreipia dėmesį į dar vieną dažną mitą. Neretai manoma, kad, norint lankyti muzikos terapijos užsiėmimus, būtina turėti muzikinį išsilavinimą, mokėti groti ar dainuoti. Vis dėlto, anot M. Domarkaitės, tai tikrai nebūtina.

„Muzikos terapija – ne muzikos pamoka, tad ir ypatingų gebėjimų jai nereikia. Tikrai nebūtina būti dainininku ar muzikantu, kad patirtum teigiamą muzikos poveikį, – šypsosi ji. – Muzikos terapeuto užduotis – su pacientu užmegzti ryšį ir atrasti tokį išraiškos būdą, kuris būtų tinkamas būtent tam žmogui. Po seanso pacientas turi išeiti nurimęs, pailsėjęs, kupinas pozityvumo ir geros energijos. Vieniems tinkamas metodas yra grojimas, kitiems – dainavimas ar muzikos klausymas ir jos sukeliamų emocijų analizavimas. Taip pat galima savo ligai ar būsenai sukurti dainą ir per ją išsakyti jausmus. Muzikos terapija pasižymi didžiule metodų įvairove, tad ribų nėra.“

Martyna pabrėžia, kad muzikos terapiją galima lankyti ne tik turint sveikatos problemų ar išgyvenant sunkią emocinę būseną. Ji gali padėti ir tiesiog norint atsipalaiduoti, pailsėti, įsikrauti pozityvios energijos.

M. Domarkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Širdį džiugina mažieji

Savo muzikos studijoje M. Domarkaitė dirba su vaikais iki trylikos metų. Pašnekovė juokiasi, kad kuo mažesni vaikai, tuo jai lengviau su jais sutarti ir pačiai atsiskleisti.

„Mokinius laikau savo draugais, per pamokas laidome juokelius ir daug juokiamės. Manau, darbas su vaikais man teikia tokį didelį džiaugsmą dėl to, kad leidžia man pačiai pabūti vaiku. Dar nesijaučiu iki galo suaugusi, tad man labai smagu, kad su vaikais galiu būti savimi, pakvailioti ir bent trumpam pabėgti nuo suaugusių žmonių rūpesčių. Man tai labai svarbu, – džiaugiasi ji. – Penktadienį atsisveikinusi su mokiniais iki kitos savaitės, jau šeštadienio vakare imu apie juos galvoti, svarstau, ką jie veikia, kokia pirmadienį bus jų nuotaika. Vos tik apie tai pagalvoju – pradedu šypsotis ir laukti būsimos pamokos.“

Pasak Martynos, stebėdama savo mokinius, ji išties gali įsitikinti teigiamu muzikos poveikiu. Pašnekovė pasakoja vieną savo mokinę su muzika supažindinusi, kai mergaitė dar nė nebuvo gimusi.

Juk neitume gydytis pas savamokslį gydytoją, tad ir muzikos terapijos specialistą rinktis reikia atsakingai.

„Kai šios mokinės mama dar tik laukėsi, paprašė manęs išmokyti griežti smuiku. Atvykdavau pas šią moterį į namus ir mes drauge muzikuodavome. Vėliau pamokas nutraukėme, tačiau prieš porą metų moteris vėl su manimi susisiekė ir pasiteiravo, ar nevedu muzikos užsiėmimų vaikams. Taip ėmiau mokyti mergaitę, kuri dar buvo pilve, kai vesdavau smuiko pamokas jos mamai. Ši mokinė turi nepriekaištingą ritmo pojūtį ir puikią tonaciją, yra išties ypatingas, labai švelnus ir empatiškas vaikas. Ką gali žinoti – galbūt tam įtakos turėjo ir dar prieš jai gimstant dažnai girdėti smuiko garsai?“ – šypsosi pašnekovė.

Muzikuoti niekada ne vėlu

M. Domarkaitė džiaugiasi, kad vis daugiau suaugusiųjų nebijo išbandyti naujų dalykų ir atranda muziką kaip sielą praturtinantį hobį. Pašnekovės teigimu, visi gali išmokti dainuoti ar groti instrumentu, net jeigu niekada prieš tai to nedarė.

„Žinoma, turime skirtingus gebėjimus ir galimybių ribas, tačiau kiekvienas tikrai gali pramokti dainuoti ar groti instrumentu. Džiugu, kad pas mane mokytis vis dažniau ateina suaugę žmonės, kurie nori save tobulinti muzikos srityje, net jei iki tol niekada nemuzikavo. Stebėdama juos supratau, kad aš pati neturiu jokio su mano darbu nesusijusio pomėgio. Tad svarstau – gal reikėtų laisvu laiku užsiimti keramika ar kita man nauja sritimi. Mokytis naujų dalykų – labai svarbu, nes tai galimybė išeiti iš komforto zonos, suteikianti daug naudos kasdienybėje. Tad visus, norinčius išmokti groti ar dainuoti, skatinu nebijoti. Mitas, kad suaugusiesiems mokytis muzikos per vėlu“, – tikina Martyna.

Pasak pašnekovės, muzikinis išsilavinimas svarbus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, nes jis aprėpia labai daug sričių ir plečia žmogaus akiratį.

„Mokydamiesi muzikos, susiduriame ir su matematika, fizika, literatūra, istorija. Sprendžiame muzikinius uždavinius, analizuojame kūrinių tekstus, mokomės muzikos istorijos, stebime, kaip dirba mūsų kūnas, kad galėtume dainuoti ar groti. Muzikinis išsilavinimas yra svarbi mūsų bendrojo išsilavinimo dalis. Labai norėčiau, kad bendrojo lavinimo mokyklos ir moksleivių tėvai muzikai skirtų daugiau dėmesio. Deja, neretai tėveliai mano, kad muzika tėra pamoka, skirta kitų pamokų namų darbams atlikti, – pastebi M. Domarkaitė. – Galų gale per muziką galime ugdyti savo emocinį intelektą, mokytis pažinti jausmus ir lavinti socialinius įgūdžius. Šiais laikais, kai vis daugiau kalbama apie moksleivių emocinę būklę, tai ypač svarbu.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sutinku

Sutinku portretas
Muzika gydo :)
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių