Remiantis perbėgėlių į kitą geležinės uždangos pusę memuarais, galima kelti prielaidą, kad komiteto funkcionieriai dažniausiai patys spręsdavo, kam lemta būti šios struktūros gretose, tačiau kiekvienas apie darbą slaptojoje tarnyboje svajojantis jaunuolis galėjo lengvai atkreipti į save dėmesį aukštojoje ugdymo įstaigoje pasirinkęs užsienio kalbos ir teisės kursus. Taip pat svarbu paminėti, kad kandidato šansai itin išaugdavo, jeigu jo artimieji, giminaičiai ar pažįstami turėjo pozityvių ryšių su komitetu.

„Sergejus buvo priimtas į Maskvos užsienio kalbų institutą, antrą geriausią aukštąją ugdymo įstaigą Sovietų Sąjungoje. Tik po kelerių metų jis sužinos, kad Vertimų katedra, kurioje studijavo, buvo visiškai išlaikoma KGB. KGB šia katedra naudojosi, kad susirastų verbavimui tinkamų kandidatų. Sergejaus pomėgis kabinėtis prie savo bendraklasių ir stiprūs jo tėvų ryšiai KGB ir Komunistų partijoje atkreipė į jį KGB dėmesį, ir jie nusprendė jį patikrinti“, – rašoma apie Sergejaus Olegovičiaus Tretjakovo (1956–2010) gyvenimą pasakojančioje Pete Earley (1951) knygoje „Draugas Ž. Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po Šaltojo karo, paslaptys“ („Comrade J. The Untold Secrets of Russia’s Master Spy in America After the End of the Cold War“, 2008).

Pavykus sudominti komiteto pareigūnus, kandidato laukdavo užduočių ir stebėjimo metas, per kurį jam tekdavo atlikti įvairius, neretai nuobodžius darbus, pvz., šnipinėti savo kurso draugus arba skaityti užsienio leidinius bei ieškoti juose tarnyboms naudingos informacijos.

Teigiama, kad šiais išmėginimais būdavo patikrinami įgūdžiai, talentai bei charakterio savybės.

„KGB norėjo išsiaiškinti, kiek noriai esu pasiruošęs informuoti apie savo bendrakursius. Jeigu esi pernelyg iniciatyvus, tai nėra gerai, nes rodo, kad neturi charakterio. Bet jeigu nepraneši nieko, tai reiškia, kad esi tinginys. KGB niekada nenorėjo geriausių ar ryškiausių studentų, kaip nenorėjo ir žioplių ar tinginių. KGB norėjo kandidatų vidutiniokų“, – P. Earley knygoje pasakojo S. O. Tretjakovas.

Jeigu komiteto funkcionieriai nuspręsdavo, kad kandidatas turi potencialo, jaunuolio laukdavo specialūs kursai slaptoje ugdymo įstaigoje, posovietiniame pasaulyje labiau prisimenamoje Raudonosios vėliavos instituto pavadinimu. Teigiama, kad ši komiteto žvalgybos karininkus ruošusi įstaiga turėjo keturis kursantų miestelius miškingose Maskvos priemiesčių vietovėse. Šie būdavo aptverti tvoromis, o ant jų puikuodavosi šūkis „Įeiti griežtai draudžiama“ (už pačių pastatų adresų atskleidimą buvo netgi galima sulaukti kaltinimų išdavyste). Aplink šią teritoriją patruliuodavo apsauga, o kiekvienas užkluptas prašalaitis būdavo sulaikomas, apklausiamas ir neretai atsidurdavo „juoduosiuose“ vietinės milicijos kataloguose.

Patys kursai institute trukdavo nuo vienerių iki trejų metų, priklausomai nuo konkretaus asmens patirties bei įgūdžių. Kandidatui vos patekus į institutą, jam būdavo suteikiama netikra tapatybė ir „legenda“ (melagingas CV). Taip buvo daroma tam, kad auklėtiniai įprastų dirbti po priedanga.

Pirmąjį kursų mėnesį S. O. Tretjakovas buvo išsiųstas į Pskovo mieste dislokuotą desantininkų diviziją, kur jis buvo mokomas šokinėti parašiutu, šaudyti, išgyventi miške ir t. t. Vėliau jis sugrįžo į pagrindinį instituto miestelį Čelobitjeve, kur pradėjo lankyti 44 val. trukmės paskaitas (šešias dienas per savaitę).

Bendrabutyje nebuvo jokio privatumo, mat instruktoriai gyveno kartu su auklėtiniais, o kiek vėliau naujokai buvo suskirstyti į turinčiuosius humanitarinį išsilavinimą bei studijavusius tiksliuosius mokslus. Pirmieji buvo paskirti į instituto politinės žvalgybos skyrių, o antrieji – į mokslo ir technologijų skyrių.

Vėliau politinio skyriaus auklėtiniai buvo perskirstyti dar kartą – į turinčius potencialą kalboms ir jo neturinčius (arba tuos, kuriems nesisekė bendrauti su žmonėmis). Pirmieji buvo ruošiami tapti užsienio žvalgybos karininkais politinių reikalų skyriuje, o antrieji – rengiami užsienio kontržvalgybos darbui.

„KGB turėjo beveik neribotus finansinius išteklius ir nekontroliuojamą valdžią. O KGB elitas buvo užsienio žvalgybos operatyvininkai. Pirmoji vyriausioji valdyba (PGU) turėjo savo atskirą būstinę, kuri buvo įsikūrusi kitoje vietoje, o ne senoviniame KGB administracijos pastate Maskvos centre Lubiankoje. Kiekvieną rytą Sergejus įsisėsdavo į KGB žinybinį autobusą už keleto žingsnių nuo savo buto netoli Gorkio parko. Tai buvo vienas iš 140 nepažymėtų KGB autobusų, kurie kiekvieną dieną važinėdavo po visą Maskvą. Jie važiuodavo kas pusę valandos piko metu ir kas valandą ne piko metu ir veždavo vien KGB darbuotojus“, – apie nomenklatūros privilegijas pasakojama P. Earley knygoje.

SSRS žlugus, S. O. Tretjakovas tęsė karjerą jau kaip SVR (rus. Služba vnešnei razvedki) pareigūnas, o Jelcinų patriarcho Boriso Nikolajevičiaus (1931–2007) karaliavimo laikais šnipinėjo Kanadoje bei JAV. Maždaug 1999–2000 m. sandūroje (t. y. Kremliui pereinant nuo jelcinų prie putinų) S. O. Tretjakovas kartu su šeima dingo iš Rusijos slaptųjų tarnybų radaro.