Bene pagrindinis šios ligos simptomas – nesibaigiantis garsus inkštimas, kad anuomet „paprastam“ žmogui gyventi visais atžvilgiais buvo geriau nei dabar.

SSRS laikais gimusiems ir augusiems asmenims šią ligą dažniausia sukelia su asmenine patirtimi susiję prisiminimai bei emocijos (dalis jų, laikui bėgant, veikiausiai buvo padailinti gražesnėmis spalvomis, nei būta iš tiesų), o 1989–2017 m. gimę asmenys suserga ja dėl per šventes ir giminių susitikimus vyresnių giminaičių bei pažįstamų sekamų pasakėlių (šias jaunuomenė dažnai priima už gryną pinigą).

Mūsų dienomis daug kas tiki, esą sovietmečiu tokio reiškinio, kaip psichinės ligos, apskritai nebuvo, o depresija, šizofrenija ir kiti protą, dvasią bei kūną kamuojantys reiškiniai labiau būdingi „susvetimėjusiai šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei“ („kapytalyzmui“ – marksistų žargonu kalbant), tačiau faktai leidžia teigti, kad toks reiškinys, kaip psichiatrinės ligoninės, SSRS vis dėlto egzistavo.

Kaipgi būtų galima paaiškinti šį paradoksą?

Galbūt tai kažkaip susiję su mitu, teigiančiu, kad sovietmečiu visi turėjo darbo? T. y. gal SSRS valdžia paprasčiausiai norėjo įdarbinti medikus, kuriems pritrūko pacientų?

O gal tai susiję su kita sovietmečiui nostalgiją jaučiančiųjų legenda, kad didžioji dalis SSRS medikų (ypač psichiatrų) buvo giliai marksizmo pozityvumu įtikėję žmonės ir jiems abejingumas arba neapykanta šiai ideologijai buvo nesuvokiami protu.

„Kaip galima nekęsti santvarkos, kurioje klesti „paprasti“, sunkų darbą vardan paties sunkaus darbo šlovinantys žmonės ir kurioje iš vienų paimama pagal poreikius ir atiduodama kitiems pagal galimybes (ar kažkaip panašiai)? Šito būti tiesiog negali. Jeigu žmogus yra abejingas liumpenproletariato triūsui ir nenori į jį įsilieti, reiškia, tada kažkas su juo negerai. O jeigu žmogus pareikštų, kad sovietinis pasaulis ir jo žmonės jam iš esmės visu kuo šlykštūs, tiek savo išvaizda, tiek mąstymu, tiek elgsena? Ne. Joks psichiškai sveikas žmogus to negalėtų galvoti arba jausti. Tai liga, o mūsų pareiga – padėti ligoniams“, – anot populiarių legendų, taip mąstydavo sovietmečiu dirbantys medikai.

„Po pirmojo pokalbio Berezina paskyrė man po vieną geltoną aminazino tabletę (vaisto koncentracija joje du kartus mažesnė nei žalioje) ir po ciklodolo tabletę triskart per dieną. Vaistus išmesdavau. Praėjo kelios gana vienodos dienos, per kurias daugiausia mokiausi persų kalbos. Kartą Berezina vėl iškvietė mane į savo kabinetą (sprendžiant iš klausimų, ji gavo mano dokumentus iš 15-osios psichiatrinės ligoninės). Berezina iškart pradėjo griežtai, taip sakant, griebė jautį už ragų.

Berezina: Papasakokite apie savo politinius įsitikinimus.

Nikolajevas: Aš atsisakau kalbėti apie politinius įsitikinimus. Politinės pažiūros – ne psichiatrijos sritis.

Berezina: Kodėl taip manote? Psichiatrijoje yra tokia sąvoka – „kliedesiai“. Būna pavydo, persekiojimo, religiniai kliedesiai. O tokie kliedesiai, kaip jūsų, vadinami politiniais.

Nikolajevas: Tvirtindama, kad mano politinės pažiūros yra psichikos ligos požymis, vadovaujatės oficialia SSRS ideologija, kuri nepripažįsta teisės į kitokį požiūrį. Vakaruose, kur egzistuoja daugiapartinė sistema ir patys įvairiausi požiūriai, mano politinių pažiūrų niekas nevertintų kaip psichikos ligos apraiškos.

Berezina: Vakarų psichiatrai taip pat palaikytų jus ligoniu.

Nikolajevas: Tokiu atveju duokite man galimybę susitikti su Vakarų psichiatrais.

Berezina: Nėra jokios būtinybės. Psichikos ligos apibrėžimai ir pas mus, ir užsienyje tokie patys. Bet kuris užsienio psichiatras pasakytų, kad sergate.

Nikolajevas: Be to, jūsų klausimas apie mano politinius įsitikinimus nesusijęs su hospitalizavimu. Aš paguldytas į ligoninę dėl konflikto šeimoje, todėl apie jį ir klauskite. Jau esu sakęs, kad skiriuosi su žmona, ir konfliktinių situacijų daugiau nebus.

Berezina: Jūsų įsitikinimai taip pat susiję su hospitalizavimu“, – apie vieną iš daugybės varginančių pokalbių su gydytojais bei funkcionieriais pasakojama Jevgenijaus Borisovičiaus Nikolajevo (gim. 1939) memuaruose „Išdavę Hipokratą“ („Predavšije Gippokrata“, 1984).

Anot knygos autoriaus, dar 1969 m. rudenį jam pradėjus dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju Visasąjunginio dezinfekcijos ir sterilizacijos mokslinių tyrimų instituto deratizacijos laboratorijoje, gyvenimas atrodęs įdomus ir pilnas šviesių perspektyvų, tačiau jau kitais metais (1970-aisiais) jam viskas pradėję slysti iš rankų.

„Išeinu iš vivariumo, laiptais kylu į viršų. Politinė valandėlė ką tik pasibaigė. Susitinku Poležajevą – laboratorijos vedėją, komunistą, įstojusį į Visasąjunginę komunistų partiją dar Stalino laikais.

Poležajevas: Kodėl nedalyvavote politinėje valandėlėje? Aš jums skirsiu papeikimą!

Nikolajevas: O aš neketinu lankytis politinėse valandėlėse.

Poležajevas: Ką reiškia – neketinate?! Šiandien visa laboratorija dalyvavo „Lenino skaitymuose“! Tai – privalomas renginys!

Nikolajevas: Nieko panašaus. Politinių valandėlių lankymas – savanoriškas. Aš net „Izvestija“ apie tai skaičiau. Ir į jokias politines valandėles nevaikščiosiu.

Poležajevas: Jūs pats tikriausias anarchistas!“ – apie susidūrimą su funkcionieriumi, po kurio neišvengiamai atsivėrė durys į psichiatrinę, savo knygoje pasakojo Jevgenijus Borisovičius.