Pietryčių Turkiją supurtę požeminiai smūgiai geriau už bet kokį visuomenininkų tyrimą apnuogino problemas, dėl kurių nieko, išskyrus pastaraisiais metais valdžią uzurpavusį prezidentą, artimųjų ir namų netekę žmonės negali apkaltinti. Šiandien R. T. Erdoganas atrodo pagrindinis silpniausių visuomenės sluoksnių, kuriuos visada skelbėsi globosiąs, už jį balsavusių tradicinių pažiūrų rinkėjų, kurių dauguma kaip tik susitelkusi nukentėjusioje teritorijoje, skriaudikas. Užuot rūpinęsis seismiškai itin jautriame regione esančios šalies saugumu, R. T. Erdoganas investavo į pompastiškus objektus. Užuot laikęsis nulinės tolerancijos korupcijai principų, jis netoleravo politinių oponentų ir nepriklausomos žiniaskaidos. Stiprindamas savo autokratinį režimą jis leido suklestėti partiniu lojalumu, o ne teisės viršenybe ir kompetencija pagrįstam valdininkų sluoksniui.

Tikimybė, kad kur nors Gaziantepe po griuvėsiais dar galima rasti gyvų žmonių, praktiškai lygi nuliui. Apie R. T. Erdogano šansus laimėti rinkimus to paties pasakyti kol kas tikrai negalima. Per pastaruosius du dešimtmečius jis daugybę kartų pademonstravo esąs sumanus strategas, gebantis pasinaudoti oponentų – tiek viduje, tiek iš užsienio – silpnumu, nebijantis rizikuoti ir galiausiai virš griuvėsių keliantis pergalės vėliavą. Kuris scenarijus pasikartos – 2002 m., kai, jo Teisingumo ir plėtros partijai rinkimuose įveikus po Izmito nelaimės taip ir neatsigavusią Bülento Ecevito Demokratinę kairiąją partiją, prasidėjo R. T. Erdogano triumfo epocha, ar jį ištiks pirmtako likimas, paaiškės netrukus. Prezidento ir parlamento rinkimai – jau gegužę. Likimo ženklas, kad jie paankstinti paties R. T. Erdogano valia.