Situacija išskirtinė. Nuostabu, kad mūsų kultūros bendruomenė gali ne tik kurti, bet ir susiburti, kalbėti aiškiai, argumentuotai. Kultūros žmonės šiandien gina ne pinigus, o principus – demokratijos pagrindus. Ir tai iš tiesų garbinga. Tačiau paradoksalu, kad šiandienė situacija susiklostė anaiptol ne vien dėl valdžiažmogių machinacijų. Viena jos priežasčių – kultūros bendruomenės pabrėžtinis noras vengti politikos.

Drąsos (noro?) visada rasta viešoms teatro scenų ir pinigų dalyboms, bet ne aiškiai visuomenei svarbių aktualijų refleksijai, pvz., kalbėjimui apie įvairių žemaitaičių keliamą pavojų visai valstybei, ne tik kultūrai. Politikų akyse leista susiformuoti įvaizdžiui, kad kultūra – tik grafa biudžeto išlaidų lentelėje, o ne valstybę kuriantis subjektas. Plačiajai visuomenei – kad kultūra yra TV šou ir šaltibarščių festivaliai, o ne terpė, kuri per okupacijas išsaugojo mums mūsų tapatybę: kalbą, tradicijas, vertybes.

Tačiau jei nuolat nekalbi savo vardu, už tave pradeda kalbėti kiti.

Tai, kad šiandienė situacija – ne tik „aušriečių“ valdžioje problema, atrodo, suprato ir kultūros bendruomenė. „Kur mes esame dabar, yra daugybės metų rezultatas to, [...] kaip mes patys ėjome į partines veiklas, ėjome į institucijas ir kiek nėjome“, – šiandien sako viena protesto organizatorių G. Masteikaitė.

„Nemuno aušros“ rinkėjai neina į gatves ginti savojo ministro, nes nėra idėjiniai rėmėjai. Gal tai ženklas, kad už įvairius marginalus balsuojantys piliečiai nėra beviltiški, tik reikia jų nepalikti vienų akistatoje su politikos sukčiais?