Prekyba kailiukais yra sunki ir alinanti. Juk konkurencija – didelė, o pajamos – neužtikrintos. Be to, ir psichologinė įtampa labai vargina. Ras kailiuke blusų ar ne? Jei ras, visiems paskelbs. Bus gėdos. Ir kur tada tokį kailiuką dėti?

Nekalbant apie tai, kad kai kuriuose į prezidentūrą atneštuose kailiukuose randa kebabo trupinių ir kitokių staigmenų.

Nagi, neškite pagaliau kokybiškus kailiukus, kartą treptelėjo premjerė. Bet nesulaukė net nušiurusio. Tada dar kartą treptelėjo ir pasakė: „Mano kantrybė senka ir noriu pasakyti, kad iš tikrųjų, matyt, reikia kažkada pasakyti „jau gana“. „Užsižaidėme“, – linktelėjo socialdemokratų pirmininkas. Tačiau kas iš to, kailiukų blusturgiui – dar ne pabaiga.

Nepaisant akivaizdaus kai kurių kailiukų broko, pardavėjai yra atkaklūs – nebijo rizikos, supranta, kad rezultatai ateina nuosekliai dirbant, o ne iš karto, todėl vieną kartą net jau išmestą kailiuką vėl nešė į prezidentūrą ir žvaliai sakė: nepasididžiuokite ir dar kartą pakedenkite.

Ir tenka kedenti. Štai visai neseniai viename kailiuke aptiko ne kebabų, bet makaronų. Tada pasakė: gal neškitės jį atgal? Ne, ne, dar pakedenkite, turėtų tikti. Ir tada viešai tą k(v)ailiuką taip iškedeno, kad dulkės rūko. Ne vienas stebėjosi: Jėzau, iš kur tokį kailiuką ištraukėte? Iš Nemuno žemupio.

Gali pasirodyti, kad grubu apie galimus ministrus kalbėti kaip apie kailiukus. Tačiau ar ne grubu blusturgį Lietuvoje atidaryti? Juk tam mandato niekas nesuteikė. Davė mandatą dirbti, t. y. gerai paprakaituoti tautos labui.