Tai A. Merkel, ne rėksniai nuo rytinės Baltijos pakrantės 2008 m. Bukarešte užtrenkė Kyjivui ir Tbilisiui NATO duris, paliko juos geopolitinėje pilkojoje zonoje. Kai netrukus rusų tankai įsiveržė į Sakartvelą, A. Merkel ignoravo akivaizdžius faktus, žvalgybos informaciją ir toliau skleidė erezijas, esą nuolankiai žvelgiant į V. Putino akis galima suvaldyti jame tūnantį žvėrį. Dar pirmtako G. Schröderio laikais pradėto „Nord Stream“ projekto kanclerė ne tik nesustabdė – dėl jo buvo pasirengusi kibti į atlapus D. Trumpui.

Esama nuomonės, kad kratydamasi kaltės A. Merkel siekia pagerinti asmeninius ir CDU reitingus, kuriuos graužia augantis AfD populiarumas. Kai kas jos tariamo naivumo priežasčių siūlo paieškoti „Stasi“ ar KGB archyvuose. Kad ir kaip būtų, šiandien A. Merkel, kalbant J. Chiraco žodžiais, tiesiog praleido progą patylėti.

Istorija jau parodė, kad nuolankumas Rusijai ne malšina V. Putino imperialistinį apetitą, bet jį skatina. Invazijos į Ukrainą priežasčių reikia ieškoti ne Varšuvoje ar Taline, bet Miunchene, kur 2007 m. saugumo konferencijoje V. Putinas paskelbė kooperacijos su Vakarais pabaigą ir įspėjo apie imperialistines ambicijas. Elitinė auditorija buvo šokiruota, tačiau netrukus grįžo prie įprastų reikalų.

Ukraina šiandien plūsta krauju ne todėl, kad kai kurios toliaregiškos šalys nesileido į derybas su V. Putinu, o todėl, kad tokie politikai kaip A. Merkel tikėjo, kad su juo verta kalbėtis.