Šis irgi turėjo savo viziją – atvyko į Lietuvą padirbėti ir susikurti geresnį gyvenimą nei tėvynėje. Todėl atsivežė savo gerovės viziją ir šiek tiek pinigų – pirmosioms dienoms, kol ims gauti europietišką atlyginimą, mat jam buvo priskiesta apie normalų užmokestį, socialines garantijas, karjeros galimybes ir pan. Tačiau nieko to negavo – be darbo ir pinigų dykinėjo skurdžiuose nakvynės namuose, vaišinamas naujais pažadais ir vis mažiau jais tikėdamas. Todėl dabar, eidamas su savo vizijos likučiais, buvo prastai nusiteikęs, o čia dar J. su savo vizija į jį tėškėsi. Tai perpildė azijiečio mikroskopinę kantrybės taurelę, kilo konfliktas, atvyko policija ir lietuvis J. vos išvengė kaltinimų smurtu prieš tautines mažumas.

Taigi lietuvis J. patyrė tai, kad vizijos – slidi sritis. Už jas tenka prisiimti atsakomybę. Ir nesvarbu, ar viziją paskatino viskis ar pozityvi intencija. Pavyzdžiui – pastangos kurti Lietuvos ateitį. Būtent tokių pastangų tikslas yra sukonkretintas Seimo patvirtintose 2030 ir 2050 m. Lietuvos ateities vizijose.

Tačiau kažkodėl 2030 m. vizijoje nekalbama apie trečiųjų šalių piliečių integravimą ir galimus demografinių disbalansų padarinius, nors jau dabar turime apie 200 tūkst. įvairiausios rūšies atvykėlių – t. y. apie 10 proc. visų šalies gyventojų.

Moralas. Lietuvis J. vis dažniau susidurs su azijiečiu. Jei azijietis bus gerai nusiteikęs, turintis normalų darbą, integruotas, tai viskas bus gerai, bet jei jausis apgautas, nereikalingas, kils konfliktų ir bus vis sudėtingiau įskiepyti apelsiną į obelį.