Iš pradžių šalia Švietimo ministerijos užgimė dubliuojančių įstaigų tuntas – visokie nacionaliniai egzaminų, ugdymo plėtotės centrai ir panašios kontorėlės, kurių vis besiplėtusiam rateliui buvo tiekiami biudžeto milijonai. Paskui išsifermentavo dar ir nenusakomo žanro ministrė, dėkojusi žodžiu „ačiū“ su „ų“ nosine ir pati skambinėjusi moksleiviams į asmeninius telefonus a la: „Tai ką ten vėl pridirbai?“
Dabar jau lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduočių lapai paįvairinti nesąmonėmis, o žodis „dalies“ čia rašomas su dviem „l“. Atrodo labai prabangiai.
Tegalima tik įsivaizduoti, kokio lygio specialistai dirba mūsų švietimo biurokratijoje, nevengiančioje savo pačios trūkumus dar ir konvertuoti pagrūmojimais mokytojams savo cirkuliaruose.
Socialinis šių reikaliukų kontekstas irgi verčia griebtis už viršugalvio. Rinkimuose besikėsinančios garsiau žvygtelėti partijos skelbia šūkius žodžiais be galūnių, lyg būtų įpratusios su rinkėjais bendrauti kur nors prie konteinerių, kandidatai savo feisbuko paskyrose rašinėja balanos gadynę. Per TV kai kurie politikai ir valdžios vyrai kalba kaip santechnikai, nes vis dar genetiškai aktyvus proletarinis Afonios mentalitetas. Kaskart vis tenka klausantis spėlioti, kas čia taip vograuja: „balvankes“ gaminančio cecho viršininkas ar apsigimusio kolūkio brigadininkas, agronomiją įvaldęs proftechninėje?
Dar kiti elgiasi taip, tarsi būtų tik ką egzhumuoti istorijos sąvartyno plotuose. W. Tomaszewski’o partija apskritai perspjovė visus, į savo gatvinius plakatus prisirašiusi lozungų rusų kalba. Gal susipainiojo dešimtmečiuose ir teritorijose? Bet lyg ne L. Brežnevo laikai dabar gi ir ne tautų gulagas čia, o Lietuvos Respublika, turinti Valstybinės kalbos įstatymą.
P. S. Durniausia, kad mūsų politikai vis kėsinasi laimėti rinkimus, kreipdamiesi į aktyviausius rinkėjus – pensininkus per feisbuką.
