Verčiau sudaužyti vitriną ir taip akimirksniu pasiimti tą laikrodį, negu dešimtmečiais dirbti tą patį darbą. Taip nusikalstamai svarstė monotonijai alergiją jaučiantis atlikėjas. Netrukus jam iš tiesų teko pasėdėti už kažkokią nesąmonę. Tačiau laikrodžio jis taip ir nepagrobė. Aišku, labai teisingai padarė ir niekada dėl to nesigailėjo. Tačiau jis turėjo savo filosofiją.
Nors mažai tikėtina, kad filosofiją gali turėti tikri vagišiai, kartais susidaro įspūdis, kad jie tokią turi. Būtent smulkūs. Kaip sakoma – vok vok ir suvoksi tą filosofiją. Tai jie kažkaip ir suvokė jiems svarbią tiesą. Vogti kuo smulkiau. Nes už tai nesodina. Mat smulkios vagystės vertinamos kaip mažareikšmės.
Smulkių vagysčių privalumai ir nauda yra įsitvirtinę istorinėje atmintyje.
Pavyzdžiui, sovietmečiu karbonadinę mėsą nedidelėmis porcijomis nešdavo iš mėsos kombinato. Smulki vagystė. Jei nutverdavo, pasmerkdavo už visaliaudinio turto grobstymą. Kadangi visaliaudinis turtas prilygo visaliaudiniam anekdotui, niekas dėl tokio pasmerkimo nesikrimto.
Laimei, ir Lietuvos muziejuose tik smulkūs vagišiai apsilanko. Visur tie smulkūs. Toks smulkutis lygis. Aišku, ir Seime, nes juk liaudies rinktas. Čia vyksta tokios smulkios vagystės, kad niekas net nepastebi. Pavyzdžiui, liaudies atstovai net figos lapais nebeprisidengia viešumoje savo gėdingų kompetencijų. Ir nebesigėdija. Ir niekas už tokias nuogybes nesodina. Ir tai tampa kone visaliaudiniu reiškiniu. Mažai kam rūpi, kad taip susinama politinė kultūra. Po kurio laiko bus klausiančių – o kur prapuolė politinė kultūra? Kaip tai kur? Išvogė. Po truputį nužemaitaitino.
                    
(be temos)
(be temos)