Pereiti į pagrindinį turinį

Į kuriuos vartus beldžiamės?

2024-05-22 05:08

Sovietų okupacijos metais turėjome idealias sąlygas išmokti okupantų kalbą, anglų, vokiečių ar prancūzų dauguma mokėsi tik formaliai, be vilties kada nors ją panaudoti. Grįžus į laisvąjį pasaulį tapo aišku: svetima kalba – pasaulio vartai; kokią moki, tokius vartus ir rakinsi. Nori užsienyje dirbti, mokytis, keliauti – be anglų kalbos neišsiversi. Nori turėti pranašumą darbo rinkoje, pažinti svetimų kultūrų subtilumus – mokykis dar vienos. Sunku? Kai reikia – jokio vargo.

Violeta Juodelienė
Violeta Juodelienė / Tomo Raginos nuotr.

Atrodytų, visa tai – banaliausia banalybė, kurią patvirtins bet kuris į užsienio šalį persikraustęs giminaitis, nekalbant apie daugiakalbius šveicarus. Deja, tačiau Lietuvos mokyklose, kur ir dalijami tie raktai nuo pasaulio, manoma kitaip. Dauguma mūsų mokinių kaip antrosios užsienio kalbos mokosi rusų. Absurdas, žinant, kad pradėjome skaičiuoti trečią šalies narystės ES dešimtmetį.

Dėl tokios situacijos kalti švietimo politikai, nevertinantys antrosios užsienio kalbos, sukūrę jai itin nepalankią vidurinio ugdymo sąrangą. Kalti kultūros formuotojai. Vaikydamiesi pasaulinio pripažinimo jie nepamatė, kaip į lietuvių namus prasliūkino naujieji kultūrinės okupacijos herojai – Maša, Lokys ir gyva galybė kitokių Rusijos minkštosios galios produktų.

Ar kalti Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių kultūros skleidėjai, kuriems nešauna į galvą savą kalbą populiarinančius festivalius organizuoti ne renginių persisotinusiems vilniečiams, bet periferijos gyventojams, diplomatiškai patylėsime. Tačiau, žinant situaciją mokyklose, akivaizdu: kalčiausi tėvai. Kai nori, jie negailėdami energijos reikalauja, kad pedagogai dirbtų cigarečių patruliais, skaičiuoja žirnelius mokyklos valgyklų sriuboje, tačiau dar niekada nerašė peticijų švietimo ministrams dėl per menko dėmesio užsienio kalboms. Tik metai iš metų savo vaikams kartojo tą patį: „Mokykis rusų – padėsiu.“