Pasaulinėje politikoje SSRS iš pirmo žvilgsnio irgi sekėsi puikiai.

Čekoslovakijos valdžios bandymai kurti socializmą „žmogaus veidu“ buvo užslopinti didžiosios SSRS varžovės (ir kartais partnerės), Jungtinės Amerikos Valstijos, gėdingai pažemintos Vietname, o tiek Europą, tiek JAV vis reguliariai sukrėsdavo kokios nors riaušės, teroro aktai ar paslaptingos politinio pobūdžio žmogžudystės bei skandalai.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad SSRS ideologiniai priešai irgi nesnaudė bei siekė kompensuoti savo nesėkmes. Antai 1972 m. vasarį JAV prezidentas Richardas Milhousas Nixonas (1913–1994) apsilankė Kinijos Liaudies Respublikoje, o 1973 m. rugsėjo 11 d. Čilėje vietiniai kariškiai nuvertė demokratiškai išrinktą socialistą Salvadorą Guillermo Allende Gossensa (1908–1973). Tačiau velniai nematė tų kinų ir to Lotynų Amerikos užkampio.

Sekasi tikrai neblogai, o kai reikalai sklandžiai juda priekin, galima ir ant žmogaus teises ginančio Helsinkio susitarimo (1975 m. vasara) formaliai savo inicialus suraityti. Vis tiek jų (susitarimų) niekas nesiruošia laikytis, o tų, kurie bandys triukšmauti arba skleisti sumaištį, visada lauks laisva vieta kalėjime arba psichiatrijos ligoninėje.

Tuo metu, kai Šiaurės Vietnamo komunistai užiminėjo Pietų Vietnamo sostinę Saigoną (1975 m. balandis), gyvenimas žymiausiam politinių anekdotų personažui, Brežnevų giminės atstovui Leonidui Iljičiui (1906–1982) turėjo atrodyti išties įdomus ir nepakartojamas, tačiau visą jo laimę temdė senos kaip žmonija sveikatos bėdos.

„Keleriais šaltiniais besiremiančioje žvalgybos bendruomenėje sutariama, kad septyniasdešimtmetis ponas Brežnevas yra prastos fizinės būklės ir negali dirbti ilgiau nei kelias valandas nepajutęs nuovargio. Gandai apie p. Brežnevo sveikatą sklando jau keletą metų, o šiandien jam einant valstybės vadovo pareigas bei dar svarbesnes Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas, kyla klausimas dėl jo gebėjimų susidoroti su šiais iššūkiais. Vakarų Vokietijos leidinys praėjusią savaitę akcentavo, kad, anot sovietinės žiniasklaidos, p. Brežnevas praėjusiais metais atliko 76 pasirodymus. Pareigūnai spėliojo, kad p. Brežnevui veikiausiai nereikės skirti daug papildomos energijos prezidento darbui, mat protokolo formalumus gali tvarkyti patikėtiniai. Anot vienos žvalgybos bendruomenės teorijos, jis norėjęs prezidento posto, kaip tam tikros išėjimo į pensiją formos“, – samprotauta „The New York Times“ straipsnyje „Pateiktos Brežnevo sveikatos problemos“ (angl. „Health problems of Brezhnev given“, 1977 m. birželio 17 d.).

Nors šiame ir panašiuose straipsniuose būta išties nemažai tiesos, Leonidas Iljičius ir jo bičiuliai savo paskutinių egzistencijos dienų nenorėjo užbaigti ramiai ir tyliai. Jie buvo pasiruošę dar šį bei tą nuveikti, tad besibaigiant 1979 m. gruodžiui, SSRS įsitraukė į avantiūrą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paskutinis didis nuotykis ne tik Leonido Iljičiaus ir kitų to meto nomenklatūros bojarinų, bet ir visos Sovietų Sąjungos egzistencijoje.

„Buvau 22 metų pedagogas, kai sovietai įsiveržė į Afganistaną. Tą šaltos žiemos ketvirtadienį mūsų gyvenime viskas pasikeitė. Danguje mačiau praskrendančius lėktuvus ir baltą jų dūmų juostą. Buvo visiškai aišku, kad šie lėktuvai į Afganistaną gabeno sovietų kareivius ir karinę techniką. Kiekvienas mūsų žiūrėjo į dangų ir vienas kito klausinėjo: „Kas dabar bus?“ Naktį visi klausėsi radijo ir sekė naujienas. Mūsų šeimoje aš, mano tėvas ir trys broliai susitelkėme mažame kambaryje ir iki ryto klausėmės radijo. Kelias valandas buvo transliuojami nacionaliniai ir patriotiniai himnai. Tam tikru metu jie buvo nutraukti ir paskelbtas pareiškimas. Jame buvo teigiama, kad Hafizullah Amino šalininkai buvo amžiams nutrenkti į praeities sąvartyną ir žmonės nuo jų buvo išgelbėti. Tada buvo pareikšta, kad netrukus Babrakas Karmalis pasakys kalbą. Vėliau buvo dar daugiau patriotinių melodijų. Dar vėliau Karmalis pasakė kalbą ir pareiškė, kad Amino sekėjų nebėra ir žmonės išlaisvinti nuo jo žiaurumo, tironijos ir priespaudos. Tada supratome, kad atsirado naujas režimas, vadovaujamas Karmalio“, – anot portale „Afghanistan Analysts Network“ (Afganistano analizės tinklas) pateikiamo straipsnio „Mūsų gyvenimai pasikeitė“: afganai prisimena sovietų karių atėjimą“ („Our Lives Changed“: Afghans remember the coming of the Soviet troops“, 2019 m. gruodžio 27 d.) pasakojo pedagogu iš Kundūzo įvardytas pašnekovas.

Tą dieną, kai sovietai įsiveržė į Afganistaną, pasaulio krikščionys minėjo Jėzaus Nazariečio gimtadienį, tačiau ateistinėje SSRS 1979 m. gruodžio 24-oji ir 25-oji buvo įprasto sovietinio gyvenimo dienos.

Tuo pat metu tai buvo ir SSRS pabaigos pradžia, tačiau nei Leonidas Iljičius, nei kiti sovietų aristokratai, nei į Afganistaną atsiųsti kareivėliai dar nežinojo, kad karas su tenykščiais partizanais truks beveik dešimt metų.

Leonidas Iljičius mirė 1982 m. lapkričio 10 d., tačiau, pasak populiaraus anekdoto, SSRS gyventojams valdžia apie tai nepranešė iš karto. Pirmiausia jie buvo priversti per televiziją pasižiūrėti žymaus Čaikovskių giminės atstovo Piotro Iljičiaus (1840–1893) sukurto keturių veiksmų baleto „Gulbių ežeras“ (rus. „Lebedinoje ozero“, 1877 m.) pastatymą.