Mankšindamas liežuvį kilnojo įvairaus sunkumo žodžius. Kuo toliau – tuo sunkesnius: „pažadu“, „moku“, „žinau“, „padarysiu“. Po to ėmėsi dar sunkesnių ir įspūdingesnių – „garbė“, „pareiga“, „atsakomybė“, „patriotizmas“ ir pan. Tokiu būdu taip sustiprino ir išmiklino liežuvio raumenis, kad didelio svarumo žodžiais, kuriais šiaip sau nesimėtoma, ėmė ypač lengvai žongliruoti – visaip juos vartyti ir volioti. Kaip tik nori. Tiksliau – kaip nori šnekėtojo girdėtojai.

Ilgainiui girdėtojams tai ėmė daryti įspūdį. Tada prasidėjo kitas, pats svarbiausias dr(a)ugelio evoliucijos ciklas. Gamtoje yra toks drugelis genecijojinis melsvys (kad tai žinotum, nebūtina domėtis gamta, užtenka panosėje turėti dirbtinio inetelekto pokalbių roboto programėlę).

Tai retas drugelis, kurio lerva, naudodama mimikrija, apsimeta skruzdėlių draugeliu ir patenka į skruzdėlyną. Apgautos skruzdės ta lervą ima gausiai penėti, prižiūrėti, puoselėti. Kaip savą. Ilgainiui lervos svoris padidėja net 100 kartų, o ją maitinančių skruzdėlių svoris sumažėja. Paskui įmitusi lerva virsta drugeliu. Skruzdės pamato, kad užaugino parazitą, nori jį pulti, bet buvusi lerva – jau drugelis, tad išskleidžia sparnus, pakyla ir skruzdėlės lieka apgautos.

Grąžink, ką mes tau davėme, apgavike, tu, barasi skruzdėlės.

Taip jau yra, kad ir žmonių skruzdėlynai nuolat užaugina panašių dr(a)ugelių. Po kurio laiko paaiškėja, kad tai ne draugelis, bet vis riebesnių žiedų ieškantis drugelis. Pasparnucko rūšis. Į Raudonąją knygą ši rūšis ilgai nebus įrašyta, nes daug yra tokių drugelių, o skurzdėlynai Lietuvoje vis neišmoksta jų atpažinti – išmaitinta, užaugina, o paskui spjaudosi ir naujų rinkimų laukia.