Ne tik Prancūziją sukrėtusi vagystė – viena iš daugybės. 1985 m. spalį iš Claude’o Monet muziejaus per dešimt minučių buvo pavogti devyni dailės šedevrai. Tąkart signalizacija veikė tik naktį, sargai buvo beginkliai, todėl vagys elgėsi it pirkėjai parduotuvėje. 2010 m. Žmogumi-voru vadinamas plėšikas, pro langą patekęs į Paryžiaus modernaus meno muziejų, pagrobė penkias 109 mln. eurų vertės drobes. „Privačių namų apsauga geresnė nei šiame muziejuje“, – vėliau teisme sakė vagis. 2019 m. lapkritį Vokietiją terorizuojančio Remmo klano atstovai per keturias minutes apiplėšė Dresdeno „Žaliąjį skliautą“. Dalį grobio vėliau grąžino mainais į sumažintas bausmes, likusį – taip pat ir epoletą su garsiuoju Dresdeno baltuoju deimantu – labai tikėtina, išardė ir pardavė dalimis.

Kodėl taip nutinka? Kodėl į vertybes, kurias ankstesnės kartos paliko, kad perduotume būsimosioms, žiūrime tarsi į pigias teatro dekoracijas? Mūsų telefonai galingesni nei pirmieji NASA kompiuteriai, dirbtinis intelektas atpažįsta veidus minioje, bet muziejai saugomi it bažnyčia kokiame užkampyje – sklende ir viltimi, kad vagys nedrįs kelti rankos prieš šventovę.

Keista? Anaiptol. Logiška. Juk muziejai pamažu virsta fonu asmenukėms, o ne vieta, kur ieškoma prasmių.

Šiemet vasarą Luvro darbuotojai streikuodami bandė atkreipti dėmesį ne tik į savo darbo sąlygas, bet ir į nebesuvaldomas asmenukių maniakų minias. Jie iš anksto perka bilietus, stovi eilėje ne tam, kad tyrinėtų, pažintų, turtėtų dvasiškai: iš 9 mln. Luvro lankytojų per metus 80 proc. užsuka tik dėl Mona Lizos.

Karališkosios brangenybės rūpėjo mažumai. Mažuma jų ir neteko.