Ant nosies – graži diena: Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė. Kas ji yra mums, visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo?

Pirmiausia tai – paskutinė valstybinė šventė vasarą, o šis faktas tautiečiams, įpratusiems kombinuoti kas tik įmanoma, net ir dienas, yra labai svarbus. Tai – paskutinė galimybė racionaliai prisiderinti atostogas, pailginti jas bent viena diena. Kitiems – laisvadienis, kurį kartais gali prisidurti prie savaitgalio ir nurūkti iki pajūrio ar į sodybą.

Vis dėlto pramogos ir laisvadieniai – savo keliu, o tikėjimas – savo. Kažin, kiek praeivių Vilniaus ar Kauno gatvėse sugebėtų paaiškinti tikrąją šios dienos prasmę? Televizija, radijas sąžiningai transliuoja atlaidus, kuriuose noriai šmėžuoja įvairaus lygio valdžios atstovai, tačiau kurie iš mūsų juose dalyvaujame ar bent jau žiūrime sėdėdami prie televizorių ekranų? Spėju, kad daugiausia tai senyvo amžiaus žmonės, neturintys sveikatos nukakti iki artimiausių maldos namų.

Manau, kad tai yra savotiškas paradoksas. Mes tarsi ir švenčiame katalikiškas šventes, bet apie jų prasmę nesusimąstome. Mums, XXI a. gyventojams, tai – tik progos pailsėti prie vandens telkinių, ilgiau pamiegoti, išvakarėse ilgiau pasisvečiuoti pas draugus etc. Ir taip – su dauguma švenčių, ne vien Žoline, bet ir su Velykomis, Kalėdomis.

Įsivaizduoju, kaip sukiltume visi, jei, pvz., būtų nuspręsta rugpjūčio 15-ąją paversti eiline darbo diena, jau ne valstybine švente. Turbūt sakytume, kad tai pakerta mūsų tikėjimą. Nors anuomet, kai tikėjimas buvo draudžiamas, man regis, jis buvo net stipresnis. Moterys rasdavo laiko ir 12 Kūčių patiekalų pagaminti, ir kuklesnes dovanas gaunantys vaikai ne ką mažiau laukdavo Kalėdų, ir vieną dieną tešvenčiamos Velykos nebuvo mažesnė šventė.

Laukiu Žolinės ir mąstau, ką tądien veiks dauguma tautiečių. Džiaugsis galį ilgiau pamiegoti, aplankyti draugus, pasilepinti kepsneliu kolektyviniame sode ar paežerėje. Visa tai – nuostabūs dalykai, galiausiai juk ir seni žmonės sakydavo: kuo daugiau giminių susirenka per Žolinę, tuo geresni bus kiti metai. Tik taip norėtųsi, kad tuose susirinkimuose būtų kuo daugiau gražių kalbų, pamąstymų – taip sakant, sielos dalykų, ne vien alkoholio upės ir nuo kepsnių sprogstantys pilvai.

Tądien derėtų atsisveikinti su žolynais, susimąstyti apie didžiąsias gamtos dovanas ar pasimelsti mintijant apie begalinę Meilę, kurią skleidė Švenčiausioji Mergelė Marija. Susimąstyti juk taip paprasta – tereikia paklausti savęs, ką reiškia įrašai kalendoriuje.