Quantcast

M.Mikutavičius: kada mes, po velniais, baigsime kurti problemas?

Vargu ar tai reikšminga, ką dabar darau ir nebūčiau tuo užsiėmęs, jei antradienį ryte nebūtų paskambinęs tėtis ir nepradėjęs susirūpinusiu balsu klausinėti, kokia velniava ten darosi. 

Tas pats tėtis, kuris dieną prieš tai kaip savaime suprantama  priėmė žinią, jog krepšinio rinktinės sutikime nedalyvausiu kaip atlikėjas.  

Tai tik parodo, kokią sumaštį mūsų galvose kuria įvairiausios žiniasklaidos isterijos. Taigi kai ką paaiškinsiu.

Man skambino sutiktuvių rengėjai, o be to ir savivaldybės atstovai, kurie prašė, kad renginyje atlikčiau „Tris milijonus“.

Atsisakiau ir, jei kam rūpi, pabandysiu atsakyti į dėl to kylančius klausimus.


1. Piniginis klausimas. Jo nebuvo, nes mes jo tiesiog nekėlėme.

2. Patriotiškumo klausimas. Aš nesu didesnis patriotas nei kiekvienas iš mūsų. Ta daina sukurta prieš vienuolika metų ir nesuprantu, kodėl visą tą laiką turėčiau ją dainuoti tik todėl, kad per tiek laiko nesukurta arba nenorima girdėti nieko kito.  

3. Principinis klausimas. Joks žmogus neturi būti savo darbo įkaitas. Juk mes nekviečiame kiekvienąkart Šarūno Jasikevičiaus, kad scenoje pakartotų tritaškį metimą amerikonams du tūkstantaisiais ketvirtaisiais. 

4. Kūrybinis klausimas. Kūrėjas paprastai nelabai suvokia, kokią įtaką jo darbas daro kitiems. Todėl kas kitam atrodo euforinis paklimas, tau teatrodo nuvalkiotas ir ganėtinai įgrisęs dalykas.

5. Emocinis klausimas. Jei tai padėtų, aš bliaučiau tą dainą kiekvienoje mūsų krepšininkų persirengimo rūbinėje, tačiau tai yra tik priedas prie to, ką jie daro patys. Taigi sėkmingoje pabaigoje tu esi niekas daugiau kaip jų šlovėje besimaudantis savimyla. 

6. Pagrindinis klausimas. „Trys milijonai“ jau seniai tapo ne mūsų, kurie juos kūrėme, tačiau visos tautos daina. Jai nereikia jokių atlikėjų, arba priešingai – ją gali dainuoti kas tik nori. Manęs nežavi perspektyva, kad po dešimties ar dvidešimties metų mane vežimėlyje į sceną užstums koks skautų vaikėzas ir lieps susirietus riaumoti, nes, atseit, be manęs to niekas negali atlikti. Tai nesąmonė. Dainos gyvena, o žmonės išprotėja, prasigeria, depresuoja, praranda optimizmą ir miršta.  

7. Paprastasis klausimas. Kartais tu tiesiog tenori tingus ir laimingas susitikti grįžtančius draugus ir pasidžiaugti pergalėmis be jokių įsipareigojimų.

8. Perspektyvos klausimas. Žinoma, aš ją dainuosiu, jeigu tik kam tai dar rūpės. 

9. Esminis klausimas. Kada mes, po velniais, baigsime kurti problemas, kurių nėra ir užsiimsime esančiomis?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Juoda – tai balta
    Juoda – tai balta

    Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos daugumos turėjo nė kiek nenustebinti kreivais minčių vingiais ne pirmąkart pasižyminčio Rusijos atstovo V. Nebenzios kritika dėl naujai parengto rezoliucijos projekto, šįkart liečiančio bosnių musulmonų gen...

    1
  • Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija
    Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija

    Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus išaugo 2,9 proc., o palyginti su paskutiniuoju 2023 m. ketvirčiu jis padidėjo 0,8 proc. Didžiausią teigiamą įtaką BVP pokyči...

  • Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas
    Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas

    Rinkimai demokratinėje valstybėje – tai pirmiausia visuomenės brandumo įvertinimas, tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek laisvos Lietuvos piliečiai turi galimybių ir noro per rinkimus išreikšti savo valią ir lemti valstybės r...

    4
  • Rinkimų kampanija lygi nuliui
    Rinkimų kampanija lygi nuliui

    Rinkimų į valstybės vadovo postą šiemet nebus, prezidento institucija po D. Grybauskaitės – nususinta ir nebeaktuali. Tyla, ramybė ir bangų ošimas – kampanija lygi nuliui. Kybo tik keli ironiški premjerės plakatai tarp ...

    7
  • Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?
    Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?

    Pastarąjį dešimtmetį pajutome tikro „vakarietiško“ gyvenimo skonį. Mūsų jau nebestebina kavos puodelio kaina Madride, nes Vilniuje už jį mokame beveik tiek pat. Daugeliui savotišku standartu tapo ir savaitgalio kelion...

    3
  • (Ne)reikalingos knygos
    (Ne)reikalingos knygos

    Užbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien  bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...

  • Vagių ir šliundrų sovietai
    Vagių ir šliundrų sovietai

    Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...

    19
  • Mergelė Bufetava
    Mergelė Bufetava

    Prastai lietuviškai kalbantis pilietis Z. Z. turėjo jugoslavišką bufetą. Kažkada pirktą pagal pažintis už talonus. Nors Jugoslavijos jau nėra, tačiau bufetas tebestovi. Virš bufeto ant sienos prikalta Rusijos vėliava. Kartą, kai...

    6
  • Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato
    Pirmi mero V. Benkunsko kadencijos metai: sostinė išsirinko merą, kuris dirba puse etato

    Kasmetinė mero ir tarybos darbų ataskaita ilgus metus buvo privalomas dokumentas, kurį miesto vadovas kasmet pateikdavo vilniečiams, kad jie galėtų matyti, kaip vykdomi valdžios  įsipareigojimai. Šią tradiciją įvedė Artūras Zuokas, ka...

    4
  • Timūras be būrio
    Timūras be būrio

    Potvynis Sibire nesibaigia, užtvindė jau ir urano kasyklas (skęstantys miestai, kaimai, namai su visu gyvuoju inventoriumi šiuo atveju – ne tiek svarbūs), taiką vis drumsčia ukrainiečių koviniai dronai (nepainioti su kovinėmis žąsimis),...

Daugiau straipsnių