Sužavėjo krepšinio čempionatas

M.-L. Deleye gimė lietuvės Violetos ir prancūzo Michelio šeimoje. Iš Klaipėdos kilusi Marie-Line mama Violeta dešimtajame dešimtmetyje studijavo Vilniuje, kur susipažino su būsimu vyru – prancūzų diplomatu, atsiųstu į Lietuvą atkurti Prancūzijos ambasados. Įsiliepsnojus jausmams, pora vėliau sukūrė šeimą Prancūzijoje.

Pašnekovė pasakoja kiekvienais metais vykdavusi į Lietuvą aplankyti giminių ir šioje šalyje leisdavusi nemažai laiko. Norėdama, kad dukra susikalbėtų su gimtinėje likusiais artimaisiais, Marie-Line mama nuo mažens mokė kalbėti ir rašyti lietuviškai.

„Esu labai dėkinga mamai už jos pastangas, nes man svarbu mokėti kalbėti lietuviškai. Papildoma kalba yra didelis privalumas, suteikiantis daugiau galimybių ir pasirinkimų, – sako M.-L. Deleye. – Kasmečiai sugrįžimai į Lietuvą ir mamos pastangos mane mokyti lietuvių kalbos išties atsipirko, nes, baigusi mokyklą Nanto mieste, nusprendžiau išvykti studijuoti į Lietuvą. Įstojau į Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, o vos pradėjusi studentišką gyvenimą, supratau, kad atsidūriau savo vietoje. Įdomu tai, kad tarsi seku mamos pėdomis, nes ji prieš 30 metų taip pat studijavo ir dirbo VU.“

Patriotė: nuo paauglystės Lietuva besižavinti M.-L. Deleye šiandien save laiko labiau lietuve nei prancūze. Prancūzijoje likusiems draugams ji pasakoja apie Lietuvos grožį ir čia verdantį gyvenimą. / M.-L. Deleye asmeninio archyvo nuotr.

Marie-Line pasakoja Lietuva susižavėjusi paauglystėje. Didelę paspirtį norui gyventi šioje šalyje suteikė 2011 m. Lietuvoje vykęs Europos krepšinio čempionatas.

„Tuo metu lankantis Lietuvoje mane labai sužavėjo lietuvių patriotiškumas ir vienybė, kokios nematydavau Prancūzijoje. Atrodė, visa tauta tiesiog alsuoja vienu įvykiu – čempionatu. Ilgainiui domėjimasis Lietuva tapo mano hobiu. Norėjau kuo daugiau sužinoti apie šią šalį, tad rinkau visą informaciją, kokią tik galėjau rasti. Internete klausiausi lietuviškų radijo stočių, žiūrėjau lietuviškus televizijos serialus, skaičiau patarimus, kodėl verta arba neverta apsigyventi Lietuvoje, – juokiasi ji. – Nuo mažens Lietuvoje man teko patirti labai daug gražių akimirkų. Taip pat man atrodė, kad mažesnėje šalyje yra daugiau galimybių ką nors pasiekti ar pakeisti nei Prancūzijoje. Tad visa tai formavo mano suvokimą apie šią šalį ir norą čia apsigyventi.“

Nustebino studijų kokybė

Į Lietuvą Marie-Line atvyko 2016 m. Baigusi mokyklą, pasirinko tarptautinių santykių ir politikos studijas VU.

Lietuva yra mano namai ir neketinu jų palikti. Tiesa, vis dar neturiu Lietuvos pilietybės. Norėčiau ją gauti dvigubą.

„Mano mama į Vilnių taip pat atsikraustė būdama aštuoniolikos, kaip ir aš. Ji mylėjo šį miestą ir save laikė vilniete, o man visada pasakodavo, kaip smagu buvo čia studijuoti, kiek daug draugų, su kuriais iki šiol palaiko ryšį, ji susirado universitete. Tad jau vaikystėje man Vilnius atrodė išskirtinis miestas. Jį esu įsimylėjusi iki šiol, nors čia gyvenu aštuonerius metus. Man Vilnius atrodo beprotiškai žavus, laikau jį vienu gražiausių Europos miestų. Mane žavi ne tik mistikos turintis Vilniaus senamiestis, bet ir tai, kad, vos 20 minučių pavažiavus autobusu, atsiduri šalia ežero ar miško. Tai – tikra fantastika“, – šypsosi M.-L. Deleye.

Pradėjus studijuoti, Marie-Line nustebino studijų Lietuvoje kokybė, dėstytojų profesionalumas ir artimas ryšys su studentais.

„Kiek esu girdėjusi pasakojimų iš Prancūzijoje studijavusių draugų, ten studentai neturi asmeninio ryšio su dėstytojais, negali su jais laisvai pasikalbėti, drauge nueiti kavos, kaip Lietuvoje. Tad stiprus bendruomenės ryšys universitete mane išties džiugino ir stebino, – pabrėžia ji. – Dėl daugelio priežasčių labai džiaugiuosi savo pasirinkimu studijuoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje aš tikriausiai niekada akis į akį nebūčiau sutikusi tiek daug aukšto rango žmonių. Į VU buvo atvykusi Kosovo prezidentė Vjosa Osmani-Sadriu, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Žavu, kad Vilniuje galėjau ne tik išvysti E. Macroną, bet ir su juo trumpai pasikalbėti. O kas Prancūzijoje gali pasigirti sutikęs Respublikos prezidentą? Manau, tai dar kartą įrodo, kad mažesnėje šalyje atsiveria daugiau galimybių.“

Nors gyvenimo pradžia Lietuvoje Marie-Line paliko gerą įspūdį, ji pripažįsta, kad naujuosiuose namuose kilo ir iššūkių. Pašnekovė nuo mažens kalbėjo lietuviškai, tačiau buvo įpratusi rašyti taip, kaip girdi.

„Atvykusi į Lietuvą, kalbėjau su kur kas stipresniu akcentu ir rašiau su klaidomis. Nors prieš stodama į universitetą turėjau papildomų lietuvių kalbos pamokų, rašyti man vis vien buvo sudėtinga. Džiaugiuosi, kad dėstytojai į mane žvelgė labai palankiai, suprasdami, kad nelankiau lietuviškos mokyklos. Esu dėkinga ir savo lietuviams draugams, kurie iki šiol netingi ištaisyti mano klaidas, man patarti“, – sako pašnekovė.

Studijos: Marie-Line pasekė lietuvės mamos pėdomis ir baigė VU, kuris iš Prancūzijos atvykusią merginą nustebino studijų kokybe ir draugiškais dėstytojais. / M.-L. Deleye asmeninio archyvo nuotr.

Žolė svetur nėra žalesnė

Atvykusi į Lietuvą, Marie-Line buvo nustebinta didelio jai tekusio dėmesio. Aplinkiniai ją vadindavo „egzotika“, klausinėdavo, kodėl ji sumanė čia atvažiuoti.

„Atsakius, kad man Lietuvoje patinka, atrodė, kad dalį žmonių toks atsakymas šokiruodavo. Kai kurie niekaip negalėjo patikėti, kad žmogus iš kitos šalies galėtų pasirinkti gyvenimą Lietuvoje. Galbūt tai – mažos šalies kompleksas ar iš sovietmečio užsilikęs savęs nuvertinimas, – svarsto M.-L. Deleye. – Laimei, požiūris keičiasi ir lietuviai vis labiau didžiuojasi savo šalimi. Sutinku vis daugiau iš emigracijos sugrįžusių lietuvių, kurie sako tą patį, ką prieš aštuonerius metus sakiau aš: Lietuvoje nėra blogiau nei svetur.“

Pašnekovės manymu, gyvendamas gimtojoje šalyje, žmogus dažnai nepastebi čia esančių gražių dalykų. Todėl kartais naudinga trumpam išvažiuoti ir suvokti, kaip iš tikrųjų gera gimtinėje.

„Kartais galvoju: kas būtų, jei būčiau gimusi ir augusi Lietuvoje? Ar šią šalį matyčiau taip, kaip matau dabar? Manau, tokiu atveju į Lietuvą žvelgčiau taip, kaip daugelis čia gimusių ir augusių žmonių. Dažnai atrodo, kad žolė kitur yra žalesnė, tad gali būti sunku įvertinti namuose turimus privalumus, – pastebi ji. – Vis dėlto, nors lietuviai kartais nuvertina savo šalį, mane be galo stebina jų patriotiškumas ir meilė gimtinei. Matau vis daugiau sugrįžtančių emigrantų. Net ir užsienyje gyvenantys lietuviai stengiasi išlaikyti ryšį su gimtine: žiūri krepšinį, per šventes valgo lietuviškus patiekalus ir dainuoja lietuviškas dainas.“

Lietuviškas prancūziškumas

Baigusi studijas, M.-L. Deleye liko gyventi Lietuvoje ir įsidarbino komunikacijos srityje. Pašnekovės teigimu, per aštuonerius Vilniuje praleistus metus ji sulietuvėjo ir save dabar laiko labiau lietuve nei prancūze.

„Kadangi jaučiuosi esanti lietuvė, man keista atsakinėti į klausimus apie Prancūziją. Su šia šalimi mane jau sieja nedaug kas, tik ten vis dar gyvenantys tėvai ir faktas, kad gimiau ir užaugau Nante, – sako ji. – Lietuva yra mano namai ir neketinu jų palikti. Tiesa, vis dar neturiu Lietuvos pilietybės. Norėčiau ją gauti dvigubą, nes, nors ir esu Lietuvos patriotė, negaliu atsisakyti savo prancūziškos kilmės. Esu dviejų kultūrų vaikas, tad manyje yra ir lietuviškumo, ir prancūziškumo.“

Marie-Line juokiasi, kad sujungus lietuvišką santūrumą su prancūzų ryžtingumu, gautume tobulą visuomenę. Nors prancūzai neretai pajuokiami dėl savo polinkio audringai protestuoti, pašnekovės manymu, lietuviams derėtų iš jų pasimokyti drąsos prireikus garsiai išsakyti savo poziciją.

J. Auškelio nuotr.

„Nors prancūziškas protestas yra aršus, negalime nesutikti, kad prancūzai puikiai moka apginti savo teises. O lietuviai neretai prisibijo ką nors garsiau pasakyti, paprieštarauti valdžios sprendimams. Tad džiugu, kad Lietuvoje pamažu daugėja socialinių judėjimų, drąsos kelti tam tikroms visuomenės grupėms svarbių klausimų, – šypsosi ji. – Prancūzija iš Lietuvos galėtų pasimokyti realistiško požiūrio į Europos geopolitinę situaciją. Manau, visos Vakarų valstybės turėtų kreipti dėmesį į Baltijos šalių ekspertų nuomonę grėsmingosios kaimynės klausimais, nes jie turi daugiau patirties ir supratimo.“

Marie-Line prisimena, kad, gyvenant Prancūzijoje, būdavo labai mažai kalbama apie Rusiją ir jos keliamą grėsmę. „Pasakysiu atvirai – man prireikė penkerių metų gyvenimo Lietuvoje studijuojant politikos mokslus, kad suprasčiau, kokia yra reali situacija ir grėsmė. Prancūzijoje apie tai visiškai nebuvo kalbama, žinojome tik pagrindinius faktus apie Rusijos istoriją ir kultūrą, – atskleidžia ji. – Tad atvažiavusi į Lietuvą patyriau nemenką kultūrinį šoką, kai pamačiau, kad į geopolitinę situaciją čia žvelgiama visai kitaip. Tai man buvo tarsi signalas pabusti, tad dabar stengiuosi apie tai papasakoti ir prancūzams. Grįžusi namo draugams paaiškinu, kodėl reikia toliau remti Ukrainą ir kalbėti apie joje vykstantį karą.“

Prancūzus edukuoja apie Lietuvą

Savo gyvenimą Marie-Line pasiryžusi ir toliau kurti Lietuvoje. Artimuosius Nante ji aplanko porą kartų per metus, kadangi susisiekimas su gimtuoju miestu nelabai patogus. Pašnekovė pripažįsta, kad iš pradžių draugams ji daug nepasakodavo apie Lietuvą ir nekviesdavo jų čia apsilankyti.

„Maniau, kad Prancūzijoje likę draugai nesupras mano sprendimo išvykti į Vilnių. Buvau labai įsimylėjusi Lietuvą ir bijojau, kad, atvykę manęs aplankyti, jie sukritikuos šią šalį, sudarkydami mano susikurtą gražų Lietuvos vaizdinį. Bėgant metams, supratau, kad nėra ko bijoti. Lietuvoje sutikau nemažai čia apsilankiusių prancūzų ar iš kitų šalių atvykusių žmonių, kurie gyrė mūsų gamtą, architektūrą, gyvenimo būdą. Tad ilgainiui ėmiau daugiau kalbėti apie Lietuvą, socialiniuose tinkluose pasakoti apie čia verdantį gyvenimą, švenčiamas šventes, Vilniaus grožį, Lietuvos palaikymą Ukrainai“, – atskleidžia ji.

Pradėjusi prancūzams draugams daugiau pasakoti apie Lietuvą, Marie-Line kvietė juos čia apsilankyti. Pasak jos, Lietuvoje viešėjusiems bičiuliams labai įsiminė šalies inovatyvumas, kuriuo Lietuva kartais lenkia ir Prancūziją.

„Pavyzdžiui, Lietuvoje mes turime e. sveikatos sistemą, kuria labai žavėjosi medikais Prancūzijoje dirbantys mano draugai, nes šioje šalyje nieko panašaus kol kas nėra. Tai – viena iš daugybės priežasčių, kodėl verta prancūzams daugiau papasakoti apie Lietuvą. Išgirdę tokių pavyzdžių, jie supranta, kad Prancūzija savo technologiniais pasiekimais kiek vėluoja“, – šypsosi Marie-Line.