Fotografijose – tremtinių pastangos užmaskuoti sunkumus

1949 m. kovą sovietų valdžia pradėjo vykdyti trėmimo operaciją „Priboj“, kurios metu iš Baltijos šalių buvo ištremta apie 94 tūkst. žmonių. Minint šią tragediją Lietuvos nacionalinis muziejus baigė leisti trijų tomų leidinį „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje“.

Lietuvių trėmimo istoriją apžvelgiančios knygos iliustruotos unikaliomis, tremtinių paslapčia atsivežtais fotoaparatais užfiksuotomis nuotraukomis, baudžiamosiomis bylomis, laiškais.

Lobis duonos kepale

Vienas tokių fotografų – Vilhelmas Janiselis, savo fotoaparatą į tremties vietą atsivežęs paslėptą duonos kepale. Jo sukaupta kolekcija šiuo metu saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Vertingos ir 1952-aisiais ištremto Juozo Žolyno fotografijos, pasakojančios apie sunkią tremtinių dalią. Šiuo metu Kanadoje gyvenantis vyras paslapčia, pro langelį užfiksavo, kaip kolūkių vadovai iš traukinio renkasi tremtinius darbui. Šiais metais J.Žolynas didžiulį savo negatyvų archyvą (per 1300 kadrų) padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Vis dėlto, pasak knygos sudarytojos, muziejaus vyresniosios muziejininkės Virginijos Rudienės, tremtiniams patiems įsigyti ar atsivežti fotoaparatą tapo įmanoma tik pokario metais. Pirmieji, 1941-ųjų tremtiniai tokios prabangos neturėjo. „Tuo metu be jokių kalbų buvo daromos didžiulės kratos ir niekas fotoaparatų įsivežti negalėjo, – pasakojo ji. – Todėl pačios pirmosios lietuvių tremties nuotraukos buvo sukurtos vietinių gyventojų. Tarp jų – ir viena anksčiausių žinomų fotografijų, vaizduojanti, kaip upėje žvejoja lietuvių brigada. Buvęs tremtinys Mindaugas Markevičius savo knygoje „Tremties kelias“ rašo, kad ją padarė pro šalį važiavusi ekspedicija. Pasisekė, kad vėliau ši nuotrauka, kartu su dar viena publikuojama, buvo atiduotos lietuviams“, – pasakojo V.Rudienė.

Po Stalino mirties, apie 1955-uosius, fotoaparatų įsigyti tapo kur kas lengviau, kadangi išnyko nemažai draudimų. Vis dėlto, nebuvo paprasta gauti fotografijai reikalingų medžiagų. Juk nuošalių kaimelių parduotuvėlėse taip lengvai nenusipirksi juostelių ar ryškinimo chemikalų. Tačiau lietuviai buvo išradingi – kai kurie fotojuosteles karpė tiesiog iš rentgeno plokštelių.

Lietuviai buvo išradingi – kai kurie fotojuosteles karpė tiesiog iš rentgeno plokštelių.

„Juosteles tremtiniai taip pat siųsdavosi iš Maskvos. Vėliau kai kurie persikėlė į didesnius miestus, kur medžiagų gauti būdavo paprasčiau“, – situaciją nusakė pašnekovė.

O jeigu besifotografuodami tremtiniai būtų užfiksavę ką nors, prieštaraujančio oficialiam socializmo paveikslui? Galbūt fotografijos kareivių būdavo išimamos iš vokų, siunčiamų į Lietuvą? „Neturiu tokios informacijos, – prisipažino knygos sudarytoja. – Muziejaus fonduose saugome laiškus, kurių dalis eilučių yra užbraukta, kad adresatas negalėtų jų perskaityti. Tačiau nėra duomenų apie fotografijų konfiskavimą. Aišku, jeigu tremtinys būtų išsitraukęs fotoaparatą prie kokio nors slapto objekto, atitinkama bausmė tikrai būtų garantuota.“

Vis dėlto, pašnekovė pripažino, kad viena knygoje publikuojama nuotrauka ypač atkreipė jos dėmesį. Šioje pokarinėje fotografijoje užfiksuoti J.Stalino ir V.Molotovo portretai su nukirptomis galvomis. „Matyt, niekas iš sovietinių pareigūnų šio vaizdo nepamatė. Kitu atveju, autorius būtų atsidūręs lageryje. Nors ir netyčia nukirpta Stalino galva būtų laikoma didžiuliu įžeidimu“,− pastebėjo V.Rudienė.

Surežisuota laimė

Pašnekovė svarstė, kad tremtinius prižiūrintys NKVD pareigūnai galėjo nesuvokti, koks svarbus liudijimas yra fotografija. Galų gale, Rusijos glūdumoje panašiomis sąlygomis gyveno ir vietiniai, tad skurdūs vaizdai ir pavargę žmonių veidai daug kam buvo įprastas reginys.

Įdomiausia tai, kad fotografijomis tremtiniai nesistengė kuo tiksliau užfiksuoti baisumų, kuriuos jiems teko patirti. Atvirkščiai, fotografuodamiesi jie stengėsi atrodyti kuo geriau, puošniau, kad ir kaip keistai tai dabar skambėtų.

Žmonės nenorėjo gąsdinti savo artimųjų. Siunčiamomis nuotraukomis jie kaip tik siekė parodyti, kad gyvena neblogai, jiems nieko netrūksta.

„Reikėtų suvokti, kad žmonės nenorėjo gąsdinti savo artimųjų. Siunčiamomis nuotraukomis jie kaip tik siekė parodyti, kad gyvena neblogai, jiems nieko netrūksta – pastebėjo V.Rudienė. – Ypač stengdavosi merginos – pasiskolindavo kailinukus, puošnias apykakles, kad tik gražiau atrodytų.“

Pašnekovė prisiminė tremtinės Vidos Šalučkaitės-Adomonienės pasakojimą, kaip jos šeima 1946 m. tremtyje laukdami ateinančio fotografo ruošėsi fotografuotis. „Ona Šalučkienė, mokytoja iš Čiobiškio, dėvėjo labai prastą darbinį chalatą, tad ant viršaus užsivilko iš kažkur pasiskolintą paltą. Tačiau nuotraukoje pro prasiskleidusio palto skvernus vis tiek galima matyti darbinį rūbą – pasakojo pašnekovė. – Vidai suknelė priekyje buvo jau visai skylėta, tad prieš fotografuojantis ją tiesiog apsuko užpakaliu į priekį. O sesutei Laimutei, plikai nuskusta, šašuota galva, buvo užmauta kepuraitė.“

Tačiau, kad ir kaip stengtumeisi, nuotraukose buities ir gyvenamosios aplinkos nepaslėpsi. Tad tremties fotografijos tapo puikiais tuomečio gyvenimo liudijimais. „Rinkiniuose turime ir, deja, jau mirusio kunigo Vinco Algirdo Pranckiečio, ištremto per „Priboj“ operaciją, archyvą, kuriame apie pusantro tūkstančio negatyvų. Taip pat politinio kalinio Albino Abromaičio Norilske darytų nuotraukų negatyvus. Tik gaila, kad neaiškios nei tikslios datos, nei pavardės, tad neįmanoma identifikuoti užfiksuotų asmenų“, – apgailestavo V.Rudienė.

Laiškai į laisvę

Įdomiais liudijimais apie pirmuosius lietuvių trėmimus knygoje tapo ir tremtinių iš vagonų mėtyti laiškeliai. Sustodami vis kitoje stotyje į aklinai užsklęstus vagonus suvaryti žmonės rašė emocingus raštelius, ir išmesdavo juos laukan, tikėdamiesi, kad jie pasieks adresatą.

Knygoje publikuojamas Leokadijos Daniliauskienės, deja, iš tremties Trofimovske nebegrįžusios, laiškas motinai, išmestas Marijampolės geležinkelio stotyje, taip pat Kosto Ivanausko, Betygalos nuovados policijos viršininko, Naujojoje Vilnioje stovėjusiame ešelone rašytas laiškas.

„Prie sustojusių vagonų, jei tik pasitaikydavo ne toks griežtas sargybinis, neretai prieidavo žmonės – pasakojo V.Rudienė – Pribėgę jie perduodavo artimiesiems maisto, drabužių. Tuo pačiu tremtiniai paduodavo savo laiškelius bet kuriam priėjusiam.“

Pašnekovė prisiminė išklausytą pasakojimą, kaip tuometės moksleivės eidavo į Subačiaus geležinkelio stotį ir rinkdavo šiuos, trikampiu sulankstytus raštelius. Jeigu adresas būdavo žinomas, merginos asmeniškai nunešdavo laiškelį, jeigu tolimesnis – įdėdavo į voką ir išsiųsdavo. „Vis dėlto, šie laiškai yra labiau emociniai, iš jų negalime gauti daug informacijos, kadangi ir patys žmonės dar nežinojo, kas jų laukia, – atskleidė V.Rudienė – Dalis 1941 m. tremtinių išvis galvojo, kad juos veža sušaudyti, todėl nepasiėmė daug daiktų – juk jau nebeprireiks.“

Sužaloti likimai

Pokariu, per didžiuosius 1948–1949 m. ir vėlesnius trėmimus, situacija kiek pasikeitė: žmonės jau žinojo, kas jų laukia, kai kurie būdavo perspėti apie gresiančią tremtį, tad pasiruošdavo, susipakuodavo daiktus. Kai kurie su savimi pasiimdavo ir siuvimo mašinas, staliaus įrankius – gebėjimas ką nors sumeistrauti vietos gyventojams išgelbėdavo nuo bado. Perspėjimo apie tremties grėsmę sulaukę žmonės neretai ir pabėgdavo. Pavyzdžiui, „Priboj“ operacijos metu pasislėpė apie 13 tūkst. žmonių.

Sudarydama leidinį V.Rudienė stengėsi, kad į jį pakliūtų asmenys, apie kurių likimą rečiau kalbama spaudoje, knygose. Vieni iš tokių – broliai Plechavičiai.

„Visi žinome Povilą Plechavičių, Lietuvos kariuomenės generolą, nepriklausomybės kovų dalyvį, Vietinės rinktinės vadą. Tačiau man rūpėjo paminėti ir jo brolius, Aleksandrą ir Kazimierą. A.Plechavičius kartu su broliu Povilu kovėsi nepriklausomybės frontuose, o 1940 m. su Kazimieru buvo suimtas ir mirė Kazachstane, Petropavlovsko kalėjime. Šis faktas yra menkai žinomas, tačiau yra netgi liudininkas, Juozas Latoža, grįžęs iš lagerio, ir papasakojęs apie žiaurią brolių mirtį“, – prisiminė V.Rudienė. Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų bylų leidinio sudarytoja išsiaiškino, kad broliams buvo inkriminuoti absurdiški kaltinimai. Pavyzdžiui, K.Plechavičius kaltinamas tuo, kad yra į Vakarus pasitraukusio P.Plechavičiaus brolis. Okupantams užkliuvo ir tai, kad tvarkydamas šeimos ūkį šis esą blogai elgėsi su samdiniais – vieną negražiai pavadinęs, kitą iškeikęs.

Rinkdama medžiagą V.Rudienė laiką leido ne tik archyvuose, bet ir kalbėjosi su tremtį išgyvenusiais lietuviais. Vis dėlto, buvusių tremtinių prisiminimai ne visada gali tiksliai nupasakoti visą tremties siaubą. Juk daugelis jų buvo išvežti dar būdami kūdikiai.

„Prieš kurį laiką rengiau virtualią mini parodą 1941 m. tremtinio Vitaliaus Staugaičio 90-mečio proga. Tada pagalvojau, kad jis – kone vienintelis išlikęs tremtinys, pats braidžiojęs po Lenos upę ir žvejojęs, – svarstė knygos sudarytoja. – Daugelis tėvynę paliko būdami vos poros metų, todėl nuo sunkių darbų juos saugojo tėvai. Dėl šios priežasties man atrodo, kad vyresnių tremtinių užrašyti prisiminimai yra tikslesni ir labiau atskleidžiantys situaciją.“

Įamžinti liudijimai

Tritomis V.Rudienės sudarytas leidinys apima visą 1940–1953 m. represijų laikotarpį. Pirmojoje knygoje pasakojama apie pradiniu sovietinės okupacijos laikotarpiu, 1940–1941 m., suimtus ir ištremtus žmones, antroji knyga skirta masinėms 1944–1953 m. sovietų valdžios represijoms, trečiojoje pasakojama apie tremtinių kasdienybę: sunkų darbą, buitį, kasdienius rūpesčius, pastangas išsaugoti tautinę tapatybę ir, galiausiai, grįžimą į tėvynę.

„Norėjosi atspindėti visą ištremtų žmonių profesijų įvairovės spektrą, – sakė ji. – Siekdama pateikti kuo daugiau unikalių ir svarbių kadrų, kreipiausi į įvairias atminties institucijas, privačius asmenis. Šia tema dažnai rengiamos parodos, bet jos nėra ilgalaikės. Džiugu, kad leidinys liks ateities kartoms, o ir trėmimą išgyvenę žmonės galės išvysti muziejui dovanotas ar jų pačių albumuose saugomas šeimų ir artimųjų fotografijas.“

Pašnekovė džiaugėsi, kad knygos leidimą parėmė Lietuvos Kultūros taryba ir Vasario 16-osios fondas, prie reikšmingo darbo prisidėjo įvairių archyvų ir muziejų darbuotojai, privatūs asmenys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ananimui

ananimui portretas
ananimai sakai gerai buvo tremtyje tai mes tau suteiksime sita malone,

Nerijus

Nerijus portretas
Mano seneliui pasiseke, jeigu sekme, tai pavadinsi. Tremtis buvo Kazachstanas. Nes pavade Gustainis. Nes kaip zinote, atvyke vokieciai I CCP, buvo apgyvendinti butent toje respublikoje. Bet jis gryzo I Lietuva. Reiskiasi ne taip ir gerai buvo toje tremtyje.

Anonimas

Anonimas portretas
Man atrodo ligoniai kurie spausdina vos ne kiekviena diena.
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių