Šviesių spalvų ir emocijų nebeliko. Daugiau nei metus sesers bute gyvenantis verslininkas Anatolijus Čupkovas labai ramus. Seimo narės Dalios Teišerskytės vyras nori tik taikiai padėti paskutinį tašką.

Kitokios vasaros

"Viską išsiaiškinau. Per pusantrų metų kalbėjau su daugeliu žmonių. Deja, po to baltos spalvos ir šviesos jau neliko. Yra vaikai, anūkai, kuriuos labai myliu. Būtinai pabrėžkite – myliu ir Praną, jo niekada neatsisakiau ir neatsisakysiu!" – prieš mane sėdinčio žmogaus akyse – jokios vaidybos. Tik ramus, šiek tiek liūdnas žvilgsnis pastebimai sulysusiame veide.

"Buvo blogiau, – šyptelėjo A.Čupkovas, prisipažinęs, kad neteko septynių kilogramų. Dabar 188 cm ūgio vuras sveria 104 kg. – Stresas padarė tai, ko nepadarė sveika mityba ir sportas."

Prakalbus apie vasarą, su Seimo nare D.Teišerskyte besiskiriantis vyras patikslino, kad tokia sunki vasara, kaip ši, jam jau trečioji.

"Turiu daug darbų, visuomeninės veiklos, su krepšinio veteranais liepą žaidėme Europos čempionate Kroatijoje, – A.Čiupkovas pasidžiaugė, kad 2012-aisiais Europos krepšinio veteranų čempionatas vyks Kaune. – Tai padėjo viską išgyventi šiek tiek lengviau. Tačiau, žinoma, asmeninio gyvenimo įvykiai paliko pėdsaką."

Pomėgiai nepakito

Vasarą vykusį pasaulio futbolo čempionatą A.Čupkovas stebėjo. Sirgo už technišką stilių propaguojančias Lotynų Amerikos komandas, taip pat – už Ispanijos rinktinę. Anatolijaus tėvas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, 1928 m. žaidė futbolą, netgi buvo Kauno LFS narys.

"Dėdė, tėvo brolis, – nusijuokia, – buvo mirtinas futbolininkas ir treniravo kolūkio komandą." Pats Anatolijus vienu metu tiesiog sirgo futbolu.

Tačiau su buvusiu Kauno "Žalgirio" krepšininku, žinoma, kalbamės ir apie krepšinį. Ar ir jis, kaip daugelis prognozuotojų, mano, kad mūsų rinktinė patirs fiasko?

"Stebuklų nesitikiu, tačiau prognozuoti sunku", – prisipažįsta A.Čupkovas ir stebisi, kad Graikijos rinktinė draugiškose rungtynėse daugiau nei 70 taškų skirtumu sutriuškino Kanadą.

Į ketvertuką, netgi penketuką, jis įtrauktų Ispaniją, JAV, Graikiją. Dar – Serbiją ir Argentiną. Šis čempionatas – puiki galimybė atsiskleisti jaunesniems Lietuvos krepšininkams ir pamatas ateičiai.

"Man imponuoja Butautas, tačiau mes turime labai gerą trenerį – Kęstutį Kemzūrą, – pabrėžė A.Čupkovas. – Kaip jis rengia taktiką, gynybą... Galiu teigti, kad tai – žinių ir intelekto derinys. Žaidėjai gali atsiskleisti ir improvizuoti."

Be rakto nuo namų

Prakalbus apie santykius su D.Teišerskyte, su kuria įspūdingai pažymėjo 30-ies metų šeiminio gyvenimo sukaktį – perlines vestuves, Anatolijus atsidūsta.

Viešai kedenti apatinius baltinius ir detalizuoti savo santykių su Dalia jis nelinkęs. Pabrėžia kelis kartus: jis nori tik ramiai padėti tašką.

– Jau antrus metus gyvenu tėvų bute pas seserį, kur užaugau. Sesuo labai artima, išauklėta gyventi ir būti šeimoje.

– Ar namuose su raudonmedžio baldais, kur gyvenote su Dalia, nesilankote?

– Spyna pakeista, o rakto man neduoda. Dabar ir neprašau. Durų nelaušiu, juolab pats įdėjau ąžuolines. Raudonmedžio baldų ten nėra, – šypsosi. – Kažkada ten filmavo serialo "Raudonmedžio rojus" epizodą. Nuo to laiko ir prilipo mitas, kad pas mus – raudonmedžio baldai.

Į namus mane įleidžia sūnus Pranas. Palaukia, kol pasiimu drabužių. Turiu ten du kambarius, daug daiktų.

Prano situacija keista... Pyksta ant manęs. Ne, nemanau, kad dėl Dalios. Galbūt dėl turtų? Jam nelengva, yra patekęs į mėsmalę. Tačiau nei jo, nei anūkų aš niekada neišbrauksiu iš širdies. Ir tikiuosi, kad viską išspręsime taikiai, be teismų.

– Su seserimi turbūt negyvensite visą laiką?

– Tikiuosi susitvarkyti buitį ir gyventi sodyboje Kauno rajone.

Noras padėti tašką

– Dabar į viską jau žvelgiate tarsi iš toli?

– Man uždrausta bendrauti su vaikais, anūkais. Gal ir keista, bet sulaukiu daug gražių ir palaikančių žodžių iš senų pažįstamų ar buvusių darbuotojų.

– Su Dalia matotės ar bent bendraujate telefonu?

– Senokai matėmės. Kalbėjomės telefonu. Ji buvo Seimo posėdyje, įjungė telefono mikrofoną, kad visi girdėtų. Aš nesulaikiau emocijų. Bet daugiau nekalbėsiu, nenoriu, nieko vis tiek nepakeisi, – kalba išvargusiu balsu. – Matau vienintelę prasmę. Abiem, jei dar ji turi valios, gražiai sudėti taškus. Noriu, kad baigtųsi anoniminės SMS su paslaptingais pranešimais, kad "įjungtas skaitliukas" ir t.t. Nežinau, nei kodėl, nei kas tai daro.

– Liko tik juodos spalvos?

– Per tuos metus išsiaiškinau tai, ką reikėjo, susitikau su labai daug žmonių. Sudėliojau taškus. Emocijos baigėsi, ant Dalios nepykstu, nors ji bando inspiruoti kažkokius kaltinimus.

Šis interviu tegul būna mano noras padėti tašką. Labai noriu sutvarkyti savo buitį. Gyventi ramiai, be emocijų ir kerštavimo.

Prognozė – gyvens ilgai

– Sunku buvo sau atleisti?

– Kelis kartus jai sakiau: "Atsiprašau." Tačiau nekėliau klausimo atleisti sau. Tai – įvyko, alkūnes nusigraušiu, bet nieko nepakeisiu.

Labai žinomas psichologas man pasakė: klasikinis atvejis – jei niekas nesikeis, man bus infarktas arba insultas. Dar noriu pagyventi.

– O į skandalą įsipainiojusi moteris?

– Nekalbėsime apie ją. Tačiau ji nėra kokia nors sektantė, kaip kai kas bandė skleisti paskalas. Ji – tik religinga, nuoširdžiai Dievu tikinti moteris.

– Jūs suplėšėte Dalios nuotraukas?

– Ne. Tai nieko nepakeis. Žinoma, širdyje lieka randai. Pažįstami sako, gyvensiu ilgai, – šiek tiek ironiškai šyptelėja. – Mama mirė 98-erių. Esu panašus į ją. Bet aš dabar absoliučiai nieko nebijau.

Mano mama išėjo naktį. Ji buvo puiki moteris ir Dievas jai dovanojo lengvą mirtį. Labai nenoriu gulėti patale nieko nesuvokdamas ir būti našta. Tai – pati baisiausia bausmė.

Kryželį paliks anūkui

– Jūs lankėtės bažnyčioje?

– Nuolat meldžiuosi. Esu ortodoksas. Nešioju kryželį, – išsitraukia po marškiniais kabantį 1876 m. auksinį kryželį su rusišku užrašu "Spasi ir pomilui" (išgelbėk ir pasigailėk). – Mano senelio. Jį nešiojo ir mano tėvas. Po mamos mirties per išpažintį popas pasakė, kad ir aš privalau jį nešioti.

Esu tikintis, tačiau ne koks sektantas ar aklai panėręs į religiją, kaip buvo bandoma piršti nuomonę apie mane. Močiutė, mamos mama, – katalikė lietuvė. Visada švęsdavome dvejas šventas Kalėdas, Velykas. Esu tolerantiškas ir niekada nepriešinau katalikų ir ortodoksų religijų. Abi šios religijos kalba apie tuos pačius dalykus. Ten labai daug teisybės ir išminties.

– Kam paliksite kryželį?

– Anūkui. Kuriam – nežinau. Abu labai šaunūs ir juos labai myliu, – bando tramdyti ir slėpti akyse blizgančias ašaras. – Gal Andriui? Gediminui jau 23-eji, netrukus baigs universitetą. Andriui – 16 metų, jis studijuos architektūrą, labai gerai sutariame, dažnai diskutuojame.

Labai myliu juos ir džiaugiuosi, kad dabar dar daugiau jiems galiu skirti laiko. Bet labai myliu ir vaikaičius Kamilę, Jokūbą. Galiu jų nematyti, bet iš širdies jų neišbrauksiu.

– Jei būtų galimybė grįžti į kelerių metų senumo praeitį, ar elgtumėtės kitaip? Pripažįstate savo klaidas?

– Atsakant į šį klausimą, reikėtų pasakoti apie daug mūsų su Dalia 30-ies gyvenimo metų detalių. Tačiau to nenoriu, nereikia, nebūtina. Tik pabrėšiu: daug ko nežinojau. Per pastaruosius metus daug ką išsiaiškinau. Deja, šviesos ir baltos spalvos neliko.