Pailgintos rankos audžia Lietuvos kultūros tinklą pasaulyje

Istoriškai kultūros atašė dažniausiai būdavo paskiriami rašytojai ir menininkai – darbas, manyta, lengvas, tai leis jiems gauti užtikrintas pajamas ir skirti laiko kūrybai. Šiandien romantika pasibaigusi – atašė dirba kultūros vadybos profesionalai. Jie turi ilgą sąrašą reikalavimų ir netgi tris vadovus – Kultūros ministeriją, vietinį ambasadorių ir Lietuvos kultūros institutą. Apie šio darbo niuansus kalbuosi su dviejose labai skirtingose šalyse reziduojančiais atašė – Laura Gabrielaityte-Kazulėniene Italijoje ir Tomu Ivanausku Kinijoje (jam dar priklauso ir Pietų Korėja).

Sudominti Lietuvos kūrėjais

Pagrindinis atašė darbas – skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje. Tai daroma per tarpinstitucinių ryšių kūrimą, menininkų ir jų darbų pristatymą visuomenei. Atašė dažniausiai patys neorganizuoja nei parodų, nei festivalių – kiek gali padaryti vienas žmogus tokiose milžiniškose šalyse kaip JAV ar Kinija? Jau nekalbant apie tam reikalingų finansinių resursų dydį.

„Atašė darbas – tai galimybių ieškojimas pristatyti Lietuvos kultūrą, inicijuoti specialius Lietuvos fokusus svarbiausiose šalies organizacijose, festivaliuose. O didžiausias noras yra inicijuoti ilgalaikius dvišalius bendradarbiavimo projektus. Atašė darbas šiuo metu, kai daug sunkiau keliauti, susitikimai sunkiai suorganizuojami, pasidarė dar aktualesnis. Atašė gali būti ir pailgintos Lietuvos organizacijų rankos“, – sako Laura.

Taigi atašė bendrauja su, pavyzdžiui, nacionalinės šalies galerijos kuratoriais, papasakoja apie mūsų menininkus ir padeda užmegzti ryšius su Lietuvos galerijomis. O paskui jau tos galerijos pačios tariasi, ar įvyks kokia paroda.

Atašė darbas – tai galimybių ieškojimas pristatyti Lietuvos kultūrą, inicijuoti specialius Lietuvos fokusus svarbiausiose šalies organizacijose, festivaliuose.

Kuo galime sudominti milžiniškos kultūrinės pasiūlos šalių žmones mes? „Drąsiai galima teigti, kad italams Lietuva yra įdomi. Tai ilgo darbo vaisius. Didžiulis anksčiau dirbusių kolegių indėlis ir tarptautiniai lietuvių kūrėjų pasiekimai Italijoje yra matomi bei vertinami. Italus žavi lietuvių jaunųjų menininkų profesionalumas, atkaklumas ir pristatomų idėjų aktualumas. Šalyje, kur tik perkopus tam tikrą amžiaus ribą gali tikėtis platesnio įvertinimo, žavimasi tuo, kad Lietuva suteikia galimybių jauniems kūrėjams būti matomiems pasaulyje ir tarp jų yra daug moterų menininkių“, – Laura dėsto lietuvių kultūros aktualumo taškus.

„Italai taip pat žavisi mūsų noru dirbti su užsienio partneriais ir rodomomis iniciatyvomis. Ne kartą esu girdėjusi, kad ir italai turėtų pradėti organizuoti analogiškus ekspertų vizitus į Italiją.“ Lietuvos kultūros institutas vykdo specialią programą, kur organizuoja užsienio festivalių organizatorių, institucijų specialistų keliones į Lietuvą, kurių metu jie iš arti gali susipažinti tiek su kūrėjais, tiek su kultūros vadybininkais.

„Kinijos kultūra yra labai sena, tačiau laikai keičiasi. Dabartinės kartos, kuri turi milžinišką perkamąją galią ir gali įsigyti beveik viską, ką nori, ta kultūra nebetenkina. Jie jau atitolę nuo klasikos, nuo tradicijų, jie nori būti pasaulietiški ir jiems reikia pasaulietiškos kultūros – modernaus teatro, šiuolaikinės muzikos, konceptualaus meno. Kinai gyvena ekranuose, jie visi sulindę į telefonus, nes juose turi viską, ko reikia. Tam, kad jie iš jų išlįstų, reikia pasiūlyti kažką ypatingo. Jie gali pasikviesti geriausius režisierius, atsivežti geriausias parodas, todėl mes taip pat turime pasiūlyti pačius geriausius – Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą, Antaną Sutkų, Joną Meką, Jurgį Mačiūną ir kitus“, – apie tai, kas įdomu kinams, pasakoja Tomas. – O didžiausias iššūkis – Kinija yra labai didelė. Atskiri miestai yra tarsi atskiri pasauliai ir jei Pekine padarai kažką įdomaus, tai nebūtinai apie tai išgirs Šanchajuje ar Guandžou. Taip pat yra didžiulė konkurencija, begalė renginių. Tam, kad tave išgirstų, turi labai garsiai šaukti.“

Tomas Ivanauskas

Iššūkiai Tolimuosiuose Rytuose

2019 m. vasaros pabaigoje atašė tapęs Tomas atsakingas ne tik už Kiniją, bet ir už Pietų Korėją. „Nors šios šalys yra šalia viena kitos, bet iš tiesų labai skiriasi. Teisybę pasakius, aš dar nelabai pažinau Pietų Korėją, nes buvau nuvykęs tik porą kartų, todėl apie skirtumus ar panašumus nedrįsčiau kalbėti. Kai atsirado koronavirusas, viskas užsidarė, o dabar, norint ten nuvykti, reikėtų keturiolika dienų praleisti karantine Pietų Korėjoje ir paskui tiek pat grįžus į Kiniją. Tačiau abiejose šalyse sutikau daugybę nuostabių žmonių ir stengiuosi ieškoti to, kas mus visus vienija, o ne skiria.“

Kinija – komunizmo diktatūros šalis. Nors pastaraisiais metais nemažai lietuvių ten gastroliavo, vis girdėdavosi, kad dalis kūrinių buvo cenzūruota. Kitas aspektas – Kinija dirba pagal užsakymą: kiek ir ko valdžia nusprendžia atvežti, tokio meno ir atsiveža. Tad klausiu Tomo, kaip tokioje situacijoje jam sekasi dirbti.

„Kinai, kaip ir daugelis kitų šalių, turi tam tikras savo taisykles ir normalu, kad važiuodamas į svečius tu laikaisi šeimininkų taisyklių, o ne primeti savas. Jei jiems nepriimtina, kad scenoje būtų rodomas nuogas kūnas, tai jie taip ir pasako. Aišku, atvirai ir neigiamai kalbėti apie jų vykdomą politiką, kritikuoti valdžią yra draudžiama. Tačiau geras menas juk nieko atvirai nerodo. Viskas yra tarp eilučių, pustoniuose ir kinų žiūrovai tai labai greitai perpranta. Yra daug kritiškai mąstančių žmonių, yra daug pačių kinų menininkų, kurie atvirai juokiasi iš dabartinės situacijos, politikos, vartotojiškumo ir pan. Pažiūrėkite jų ciniškojo realizmo atstovų darbus, kurie labai atvirai, su puikiai išreikšta ironija demonstruoja savo požiūrį – Yue Minjun, Fang Lijun, Zhang Xiaogang. Jie yra vieni brangiausių menininkų pasaulyje, gyvena Kinijoje ir toliau aktyviai kuria.

Tikrai nėra taip, kad valdžia viską nusprendžia. Taip, nacionalinės institucijos yra prižiūrimos, tačiau privačios galerijos, meno centrai neturi derinti savo veiklų su valdžia. Tarkim, neseniai viename garsiausių Pekino meno centrų „The Red Brick“ buvo didžiulė Sarah Lucas paroda. Jei žinote jos kūrybą, tikriausiai labai nustebsite, kaip ji galėjo būti čia eksponuojama? Paroda buvo labai sėkminga ir lankoma. Ir tokių parodų yra daug“, – pasakoja Tomas.

Tomą toliau provokuoju. Ar ne verčiau būtų orientuotis ne į Kiniją, o Japoniją – Lietuvai artimesnę šalį savo vertybėmis ir politine kultūra, kur Lietuva ir šiek tiek žinomesnė? „Šis klausimas ne man skirtas. Tai yra tam tikri politiniai sprendimai, kuriuos ne aš priimu, bet manau, kad reikia orientuotis ir į Kiniją, ir į Japoniją. Man irgi keista, kodėl neturime kultūros atašė Japonijoje. Beje, mus su Kinija, būtent dėka Japonijos daug kas vienija. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonijos ambasadorius Lietuvoje Chiune Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, išduodamas jiems vizas į Japoniją. Didžioji dauguma šių žydų per Japoniją atsidūrė Šanchajuje ir ilgam ten pasiliko. Šanchajuje yra įkurtas žydų pabėgėlių muziejus, kuriame galima rasti šios neįtikėtinos istorijos liudytojų – dokumentų, fotografijų. Kinijos mieste Harbine yra buvusi nemaža Lietuvos žydų bei lietuvių bendruomenė, ten patekusi per Rusiją. Garsioji Harbino dešra, kurią žino visa Kinija, yra pradėta gaminti mūsų tautiečių. Tokių įdomybių yra ir daugiau, tačiau ši istorijos dalis dar menkai tyrinėta. Labai tikiuosi, kad kas nors ja susidomės. O jei niekas nesusidomės, aš pats mielai ją patyrinėsiu“, – pasakoja Tomas.

Darbai darbeliai

Tad kaip sekasi Tomui ir Laurai Kinijoje ir Italijoje megzti ryšius, kokie jų pasiekimai? 2019 m. opera „Saulė ir jūra“ laimėjo Venecijos meno bienalę – tai, ko gero, vienas didžiausių pastarųjų metų pasiekimų ne tik Italijoje, bet ir pasaulio meno rinkoje.

„Auksinis liūtas“ – tikrai ne mano sėkmė. Tai ilgo ir nuoseklaus darbo bei investicijų į vizualųjį meną pasekmė. Venecijos „Auksinio liūto“ laimėjimas tapo tarsi oficialiu antspaudu, kad Lietuva turi įdomų ir aktualų kultūros lauką. Tai buvo žinoma ir anksčiau, buvo domimasi lietuvių kūrėjais, bet po šio laimėjimo tai tapo akivaizdu“, – sako Laura.

„Mano pačios inicijuoti projektai turėjo prasidėti 2020 m., kai situacija kultūros lauke tapo, švelniai tariant, sudėtinga. Tad labai džiaugiuosi, kad nuo pat pirmųjų savo kadencijos dienų (Laura Italijoje pradėjo dirbti 2019 m. vasarį – aut. past.) nemažai dėmesio skyriau bendravimui su žurnalistais ir komunikacijai. Šiuo metu tai tapo visų sėkmingiausių projektų pagrindu.

Šiais metais svarbiame Italijos kultūros žurnale „Artribune“ buvo pristatyta išsami Lietuvos vizualiųjų menų apžvalga šiek tiek užčiuopiant architektūros ir teatro lauką. Šis žurnalas – tarsi meno industrijos biblija, jį skaito ir prenumeruoja visų muziejų, festivalių kuratoriai, todėl tie atvartai apie Lietuvą tikrai buvo pastebėti svarbių žmonių.

Metų pabaigoje kartu su Romos radijo stotimi „Radio Rock“, kurią galima išgirsti visoje šalyje, pristatėme naują formatą – radijo festivalį. Kiekvieną antradienį aštuonias savaites bus transliuojama radijo laida, skirta Lietuvos kultūros temoms, kur ekspertai pristatys įvairias meno sritis: kiną, teatrą, vizualiuosius menus ir t.t. Pavyko inicijuoti vaizdo siužetų ciklą apie Vilniaus Gaoną RAI (Italijos nacionalinis transliuotojas) laidose“, – ryškiausius darbus vardija Laura.

Visos šios sėkmės Italijoje per pandeminius metus susijusios su tuo, kad dar vasarį Laura suvokė, jog be gyvų renginių, pristatymų ir susitikimų šalia online, į kurį visi metėsi ir toliau orientuojasi, dar yra ir spauda, radijas, televizija.

„Labai svarbu vykdyti projektus, kurie išeina už Italijos ir Lietuvos ribų. Italijoje įsikūrė daug tarptautinės kultūrinės žiniasklaidos, tad žinutė Italijoje tampa žinute plačioje tarptautinėje erdvėje. Iš šios pusės svarbios Venecijos bienalės, kurios vyksta Italijoje, bet tai yra visiškai tarptautiniai renginiai. Darbas su tokio pobūdžio organizacijomis turi didelę pridėtinę vertę“, – dalijasi Laura.

Tomo kadencija Kinijoje ir Pietų Korėjoje prasidėjo 2019 m. rugpjūtį. Dirbti per patį pandemijos įkarštį karantine (o Kinijoje juk viskas ir prasidėjo anksčiau nei visur kitur) – nemažas iššūkis. Tačiau Tomas – optimistas: „Kinija užsidarė nuo viso pasaulio ir tikriausiai dar negreitai atsidarys, todėl gali būti, kad visą kadenciją teks dirbti tokiomis sąlygomis. Tai nelabai džiugina, tačiau šiuo metu labiausiai džiaugiuosi tuo, kad tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje pavyko pajudėti su mūsų literatūros pristatymu. Kitais metais bus išleistos keturios lietuviškos knygos. Kinijoje bus išleistos Mikalojaus Vilučio „Tortas“ ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, o tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje pasirodys Ramunės Marcinkevičiūtės bei Ramunės Balevičiūtės „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“. Taip pat į korėjiečių kalbą yra verčiamos Rasos Aškinytės „Glesum“ ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, tačiau šioms knygoms dar reikia rasti leidyklas, o tai padaryti per atstumą yra labai sunku. Todėl atsivėrus sienoms pirmiausia vyksiu į Seulą susitikti su kelių leidyklų atstovais. Panašų leidybos skaičių – trys keturios knygos per metus – norėčiau išlaikyti ir toliau. Labai džiaugiuosi, kad knygos verčiamos tiesiai iš lietuvių kalbos, nes pavyko surasti vertėjus, kurie šį darbą atlieka labai noriai ir profesionaliai.“

„Taip pat labai laukiu 2022 m., kai švęsime Jono Meko 100-metį. Jau dabar esu sutaręs su svarbiomis Kinijos meno institucijomis dėl renginių šia proga. Jei viskas pavyks, kaip aš norėčiau, tai bus labai puiki mūsų šalies ir mūsų kultūros reprezentacija. Mano planas, kad apie J.Meką, o kartu ir apie Lietuvą, kalbėtų tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje, todėl planuojamos kelios didelės parodos, J.Meko filmų retrospektyvos filmų festivaliuose, seminarai apie jo kūrybą menų akademijose, eilėraščių vertimas į kinų kalbą ir panašiai“, – planais dalijasi Tomas.

Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė

Svajonių darbas?

Jei iki čia perskaitėte, galima būtų pagalvoti, kad kultūros atašė – svajonių darbas bet kuriam ekstravertui: tik bendrauji ir mezgi ryšius parodų atidarymuose. O kokia yra nematoma virtuvė? Ką pašnekovai pakeistų savo darbe?

Visos šalys, kuriose turime kultūros atašė, yra labai skirtingos.

„Dažnai kultūros sektoriuje mes užsisukame savo nuolatiniame bėgime ir norime, kad būtų kuo daugiau renginių, kuo daugiau pristatymų, tačiau tai neturėtų būti siekiamybė. Norėtųsi daugiau laiko skirti strateginiam planavimui, esant projektui, jį įgyvendinti įsigilinant, neskubant toliau vykdyti kitą, koncentruotis būtent į jo planavimą, aiškią komunikaciją ir rezultatų įvertinimą, ar įdėtas laikas bei finansavimas davė norimą rezultatą. Pati stengiuosi dirbti prie didesnių projektų, koncentruotis ne į jų kiekį, bet kokybę“, – apie darbo principus pasakoja Laura.

Ji pateikia pavyzdį savo minčiai patvirtinti: „Nuo pat savo kadencijos pradžios lankiausi visuose Nacionalinės šiuolaikinio meno galerijos (Galleria Nazionale d'Arte Moderna e Contemporanea) Romoje renginiuose, keletą kartų susitikau su muziejaus vadove ir įkalbinėjau, kad čia būtų surengta su Lietuva susijusi paroda. Pusantrų metų trukęs procesas duos gerų rezultatų – jau sukirtome rankomis, kad 2021 m. rudenį čia vyks litvakės menininkės Antonietos Raphael Mafai paroda.“

Norint dirbti atašė jums reikės ne tik magistro diplomo. „Pirmiausia turi labai gerai pažinti savo šalies kultūrą, domėtis įvairiomis kultūros sritimis, sekti aktualijas. Antra – turi pažinti šalies, kurioje norėtum dirbti, kultūrą, jos papročius ir įpročius, specifiką, kultūrinius poreikius bei galimybes. Visos šalys, kuriose turime kultūros atašė, yra labai skirtingos. Vienose puikiai priimamas mūsų teatras, kitose – literatūra, trečiose – šiuolaikinis šokis ar klasikinė muzika. Taigi, sakyčiau, kad pagrindinis atašė uždavinys – surasti tas plonas gijas, siejančias mūsų kultūrą su kitų šalių kultūromis ir iš tų gijų austi gražų tarptautinį kultūrinį audeklą“, – taip užbaigia mūsų pokalbį Tomas.


Lietuva turi 12 atašė, dalis jų atstovauja šalies interesams keliose šalyse:

Europos Sąjunga

Rusijos Federacija

Jungtinė Karalystė

Švedija, Danija ir Suomija

Prancūzija

Italija

Kinija ir Pietų Korėja

Lenkija

Ukraina

Vokietija

Izraelis

JAV



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių