Lietuviškos meniškos asmenukės – menininkų autoportreto – istorijos interpretaciją ir dabarties situaciją galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje, kur vyksta paroda „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“. Autoportreto žanras gimė suklestėjus italų Renesansui, kai dailininkai iš cechų varžomų amatininkų tapo laisvaisiais kūrėjais. Tas milžiniškas šuolis iš amatininko į visuomenės elitą atvėrė svaiginančią kūrybos laisvę ir suformavo gyvą menininko legendos šerdį. Toji legenda vis dar gyva, o apie ją kalbuosi su parodos kuratore Monika Krikštopaityte.

Taip sako rašytoja Virginija Kulvinskaitė apie rašymą, bet juk tą patį galima pritaikyti ir skaitymui: jauti, kad žodžių muzika nebešokdina, metaforų kokteilis nebesvaigina – užverti puslapius, ir gana. Kartais norisi pasimatymo be įsipareigojimo ar greituko – tam puikiai tinka apsakymai. Taigi kviečiu į pasimatymą su Virginija, kuriame aptariame jos ką tik pasirodžiusią naują knygą „Keturi“. Autobiografinio romano „Kai aš buvau malalietka“ autorė keturiuose apsakymuose pasakoja apie keturių veikėjų, savotiškų marginalų, kurių gyvenimai pažymėti minuso ženklu, istorijas.